bijoti yra baisu

keletą dienų mane apėmęs nerimas, kurio užuolaidas link žemės traukia baimė. karnizai nėra tvirti, tad nereikia pervertinti savų galimybių, o silpni segtukai vis tiek pasiduos. lyginamųjų objektų sąraše mažiausią nerimą kelia baubas – tokia tamsi, vaikiška pasakų būtybė, krečianti kvailystes ne dėl savo noro, o dėl pareigos. nenoriu juos vardinti ir traukti iš šaltos balos lyg atgulėtus lapus, džiaugiuosi jų kareiviška laikysena man neįkandamoje tamsoje. tos ekonominės lemputės nepateisina savęs buityje, bet kaip smagu yra po ja būti, nors ta riba jau būna apskrita, kurios tamsoje tyliai šachmatais lošia konkurentai. deja, bet nesmagu, kai negali atsitraukti žingsniu atgal, o į vaizduotės kuriamą prarajos horizonto tiesiąją galima atsiremti atbula ranka.

kitą dieną vėl tiesioji, kai stovi prie durų ir sugeri beldimą. nei bėgt, nei rėkt, o kojos slysta maloniai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *