nevaržybinis dviračių maratonas link marijempolės

žinau, kad ne man vienam yra nuobodu ant dviračio vėdinti plaučius miškuose arba garuoti ant asfalto. nors tos 2 ar daugiau valandų tuščia galva yra maloniai varginančios, bet su laiku jos pabosta ir pradeda vynioti rutinos vatą. bent kartą į savaitę stengiuosi ne tik mintimis ištrūkti iš miesto rezervuaro ir ilgėliau bei įvairiau pasikratyti kur akys veda.

tas savaitgalio sekmadienis buvo numatytas nevaržybiniam maratonui kaunas-marijampolė-kaunas su 160 km eiga. šeštadienis buvo apsiblausęs su vietomis prakiurusiais vandens pritelkusiais debesimis. nemėgstu šalčio, ypač kai šlapia. galvoje taikias išvykos mintis niaukė motyvai, dėl kurių reikėtų savaitgalį namie tupėti. sekmadienio rytas buvo pilnas taikos, todėl pasikrovus inventorių judėjau link kauno, kur buvo nurodyta starto vieta ir laikas.

kaip tampa įprasta, prie prekybos centro molas, buvusio futbolo stadiono vietos. startinis ir simbolinis 10 lt mokestis už organizavimą, maistą, palydą automobilių ir techninę pagalbą buvo visiškai pagrįstas ir teisingas. susirinko mūsų apie 40 dviratininkų – įvairaus amžiaus, pajėgumo ir technikos. bendra nuotrauka, kurios metu aš kuičiausi su apranga ir startas, kurio metu minkiau endomondo kelionės seklį. visi jau nurūkę tolumoje, o aš sau kartoju, kad tai nevaržybinis maratonas. važiavau plentiniu dviračiu, todėl mano kelionė pirmyn turėjo atrodyti taip: kaunas, karkazai, garliava, mastaičiai, juragiai, mauručiai, veiveriai, skriaudžiai, kazlų rūda, antanavas, marijampolė. atgal maršrutas buvo kiek kitoks: marijampolė, smilgiai, gudeliai, ir vėl tas pats plentas link kauno pro skriaudžius ir kitus miestelius. kartais smagu būti paskutiniu, nes yra ką vytis, o tavęs nėra kam aplenkti. netoli karkazų daugelį keliauninkų susirinkau, o kadangi visai gerai mynėsi, tai ir traukiau vienas, kol karkazuose kolegą pavijau. nuo to momentu visą kelią iki marijampolės vyniojome dviese.

geras kelias ir sekmadienio ryto dėka neapkrautas plentas suko kilometrus. važiuojant į priekį veikti buvo ką, nes dėl vėjo net nuo kalniukų riedant lėtėdavome. žinau tiksliai, kad 95 km iki marijampolės visą kelią dirbau. nevaržybinis maratonas man tapo gera treniruote į vieną pusę. dangus surūgęs, bet laikėsi, ir dviese pakaitomis vesdami atsidūrėme kazlų rūdoje. garbės ratas aplink miestelį ieškant maitinimo punkto ir aš jau kremtu meduolius su vandeniu ir naikinu savas bei svetimas maisto atsargas. temperatūra pakilo iki 15 laipsnių šilumos. kazlų rūdoje dar vienas pasiblaškymas ieškant antanavo kelio ir keletas kilometrų grupelėje, kuri mūsų dvejetui buvo kiek per lėta. šiek tiek atsukom, keletas užsikabino, vesti be mūsų dviejų tik vienas norėjo. toliau sukame dviese-trise, vėliau tik dviese. dar keletas atsikratė, likom 3. išsiskyrėme ties antanavu, nes tie, kurie važiavo ne 100% plento trasą, turėjo nusukti kitu keliu, kur sumoje jų nuvažiuoti kilometrai turėjo balansuoti tiek 140 km riba. dviese sukame toliau ir iš pusės žodžio suprantame, kad jau labai norisi pamatyti lentelę su užrašu „marijampolė“. tempo nemetame, o motyvacija jau žemiau nulio. pradėjome keiktis, gavome lietaus ir sunkiasvorio autotransporto gūsių sunkiai apkrautame kaunas-marijampolė kelyje, kuris mums buvo neišvengiamas. mes tada nežinojome, kad nuo antanavo mūsų dar laukia 30 km vėjo. tempas užduotas, lėtinti nevalia. valandą sukome tylėdami. įvažiuojame į marijampolę, kuri man pasirodė be galo ilga. danga mieste nekokia, pirma automobilių juosta skirta lopams ir kelio nelygumams, o antra – automobiliams. 5 km grybų ratas ieškant galutinio tikslo ir mūsų tandemas yra 2-oje vietoje. neblogai kaip nevaržybinio maratono varžyboms.

sėdime, ilsimės, laukiame kitų ir šąlame. vėl visi naikiname meduolius ir šį kartą – šokoladinius saldainius. gerai, kad į lydintį automobilį buvau įsidėjęs sausų drabužių persirengimui, nors dalis šlapių liko ant manęs. ant saulutės džioviname prakaituotus ir sulytus drabužius, bet neilgam, nes prasidėjo lietus su ledukais. temperatūra krentas, ūpas visai dingęs. pažiūrėjus į dangų atgal plaukti oi kaip nesinori. paguodos skambutis informavo, kad traukinys iš marijampolės į kauną bus už dviejų valandų. gera žinia. tegul atgal irkluoja vandens mylėtojai. tos džiugios naujienos proga viską surijau ką turėjau ir ką turėjo aplinkiniai, norėję su manimi maistu pasidalinti. patys kalti.

išsigiedrijo, oras atšilo, saulė išlindo. visi išriedėjome atgal, kas per raudoną bandė prašokti, kas po sunkiasvorių ratais taikėsi palysti – nepatiko man šis skubėjimas, kurio tikslas buvo atitrūkti „lyderiams“. gėda man už juos. su nelyderiais minu atgal sau užbrėžęs tikslą balansuoti ties 25 km/val. greičiu. beveik gavosi, nes bet kam sėdėjau ant rato kas vežė. atstatomoji treniruotė. užtat taip riedėdamas prisibendravau su retai matomais draugais. smagiai papliurpėme, o ir kelionė neprailgo. marijEmpolės nemačiau.

viso prisukau 165 km per 5:33 val vidutiniu 29,8 km/val. greičiu. mano išvada tokia: neverta dirbti 90 km, kai dar kone tiek pat reikės atgal grįžti. buvo išties geras laikas.

2 komentarai on "nevaržybinis dviračių maratonas link marijempolės"

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *