patraukti garsą

ne visada jis būna malonus, bet triukšmas neleidžia užsimegzti irzlumui. garsas, lyg nematerialus ilgalaikis turtas, turi savybių lyg aura mus supti, nors iki šventumo mums visiems karto sudėjus dar trūksta. stačiokas, pagonis ar kitaip tikintis nenorėtų ginčytis dėl gyvenimo prasmės, kai tą laiką galėtų skirti savo įsitikinimų išpažinimui. ilga laiką man nedavė ramybės mintis, kaip atskirti temperatūrą nuo triukšmo, kad šilumos produktą panaudoti tikslingiau nei triukšmui laikyti. mintyse koją užsidedu ant garso ir matau, kaip jis man paklūsta, neprieštarauja, o aš jį galiu be triukšmo pastumti į kampą. deja, garsas – tepli bjaurybė ir paskui save palieka solidų pėdsaką. vis tiek jie turi kažkokio panašumo į vandenį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *