laiko ėdikai

žinau, kad būna momentų, kai užsisukęs prarandi net keletą metų. ta užsitęsusi akimirka su savimi nebūtin nusineša dalį teigiamų prisiminimų, nors tai mes pastebime o vėliau ir suvokiame kur kas vėliau. įvairiu tankumu išsibarstę gimtadieniai ir metų pabaigoje koncentruotos šventės dėmesį nukreipia nuo savęs. gerai, kad tie reti artimųjų priekaištai ypač sunkiai išgirstami namuose kemšant antrą karštą patiekalą ir užsigeriant naminiu raudonos spalvos vynu, kuriuo bent iš dalies pavyksta kompensuoti kraujo praradimą.

metų pabaigon mane vis labiau aplanko mintys, kad darbas yra blogis, nors kad jis yra laiko žudikas man abejonių niekada nebuvo. kartais aš pasvarstau tuos variantus, randu argumentų abejoms dvejojančioms pusėms palaikyti. tvirtai žinau, kad gyventi dėl darbo aš nenoriu. kitas užimtumas – teigiamas mano arkliukas, bet aš negaliu atsakyti į klausimą – vardan ko? dar vienas neigiamas argumentas avies kailyje.

3 komentarai on "laiko ėdikai"


  1. Žiauru, kai žmonės susikuria savo mažą pasaulėlį, apsistato jį iš visų pusių sienomis ir tik palieka mažą plyšį, kad matytų kaip gyvena kiti…

    Su šventėmis! 🙂

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.