tylūs draugai

niekada nebuvau iš tų saldžių žmonių ir ligi šiol neturiu įpročio kolekcionuoti draugus. ne vieną esu nurašęs iš savo draugų sąrašo, nes juos tokiais laikyti man būna per skaudu, vadinasi, per sunku. tas mažas skaičius tų žmonių man yra žinomas ir jais aš nesigiriu. nuomonė, kad tik ilgalaikis bendravimas gali subrandinti tokį pojūtį, ilgą laiką buvo klaidingas ir dabar aš į tai žiūriu kiek kitaip. kartais domėtis žmogumi, sekti jį jam to nežinant bet leidžiant, jausti minčių, požiūrių simpatiją, kad tai praradus taptų nepatogumu. lengva, kai nežinai, bet sunku nenuvilti žinant. prisiekusiųjų teismas už juodos širmos. tas neatsargus elgesys, išduodantis tylią būtybę, būna stiprus mane stebinantis argumentas. retas, bet smagus šiltas jausmas.

tie draugai turi šeimas, laisvalaikį, savaip leidžia laiką ir mes retai arba niekados nesimatome, bet tikėtis, kad savo pasaulyje jie nepratylės išgirdę mano vardą, tai jau yra pasiekimas. dovanos būna ne tik materialios.

6 komentarai on "tylūs draugai"

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *