pasiilgau filmų apie karą

visada būdavo jauku tikrai šaltais žiemos vakarais kiurksoti prie spalvoto televizoriaus ekrano ir žiūrėti juodai baltus tarybinius filmus apie karą. kaip nekeista, bet ir tada buvo marketingas, nes piliečių vasaros vakarai būdavo leidžiami kolektyvinių sodų braškių lysvėse, o žiemą reikėdavo užsiimti švietėjiška veikla. sumuštiniai su daktariška dešra ir mėgavimasis visada numatyta baigtimi, teikė man malonumą. nors net ir dabar aš kartodamas matytą filmą nematau žinomos pabaigos, bet aš jaučiu malonumą maloniai leisdamas laiką. pabrėšiu, karo nenori niekas, net ir iranas, tariamai sodrinantis uraną, nes tikiu, kad karai tame regione vyksta dėl naftos ir kitų reikšmingų interesų. beje, nešant jav arba prancūzijos vėliavas ir prisidengiant pavoju visiems žemės gyventojams.

o filmai apie karą tada man patiko, kurie ne tokie, kaip dabar, holivudiški, bet pritaikyti tarybinės visuomenės žmogui. pažiūros skirtingos, bet visuomenė ta pati. nors čia gaunasi dviprasmiška situacija – kad nugalėtas fašizmas, lyg ir gerai, kad laimėjo komunizmas, lyg ir nelabai. filmuose aš tada mačiau nuoširdumą, abiejų kariaujančių pusių tipiškumą. filmai apie štirlicą buvo ne apie karą, man tai asocijuojasi su rusišku enigmos variantu, šiame amžiuje lyginčiau su simpsonų filmu suaugusiems. pasiilgstu aš tokių filmų, nors vargu, ar dabar iki filmo galo datraukčiau, bet nostalgija stipri.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.