išaugtas bendravimas

labas, šimtas metų, kaip laikaisi? – ai, taip pat gerai, kaip yra vakar, kai tavęs klausiau. žinoma, suprantu. kadaise kartu praleisti ištisi metai smėlio dėžėje, negarantuoja, kad nūdienos bendravimas bus panašus. suaugęs gyvenimas, nuomonę įtakojanti aplinka, kiti žmonės su savais interesais – deja, bet suartėjimas beveik neįmanomas. net ir prabėgomis persimetant keletu žodžių, abi pusės supranta, kad jie jau nebe tokie, jie jau nebe vaikai. taip, emigrantai labai retai atgal grįžta į tėvynę, nes po tiek metų jų čia niekas nelaukia – nėra draugų, nepažįstami žmonės, klaiki bendruomenė ir socialinis gyvenimas – maksimaliai viena diena užimtumo. iš vaikystės išlikęs posakis:

kas buvo, tas pražuvo.

išaugtas bendravimas dar ir darbe. bendradarbiai dalinasi šypsenomis, o tu žinau, kas už jų slypi iš tikrųjų. kartais tenka daryti ratuką, kad išvengti tų žmonių veidų ir to dirbtinio dėmesio. gerai, kai tokių nėra daug, nors darbe asmeniškumai neturėtų dominuoti. kasdienės situacijos ir pritrauktas mandagumas skamba kvailai, nors be to situacijos atrodo nemandagiai, nekultūringai. paprasčiau ignoruoti.

dar yra vampyrai. tai tokie žmonės, su kuriais bendraujant jauti, kaip dingsta jėgos lyg oras pro kiaurą balioną. tokie vampyrai sunkia visas teigimas ir šiltas savybes, save pateikdami aukomis. kas kartą tie patys kontroliniai klausimai ir tie patys atsakymai. čia bendravimo išvengti nepavyks, o duoklę reikia atiduoti, kaip vėliau ir mums ją atiduos. nekaltinų jų, nesakau, kad jie blogi, galbūt tik vieniši ir nelaimingi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *