5-ios valandos perėjimo

pirmos 3.

zjbs, kai vėjas pučia į nugarą, o vandens atsargos zulina marškinėlių galinę kišenę. temperatūra lauke nebuvo prikli ir balansavo ties skaičiumi 22, o aš nė kiek nesigailėjau apsirengęs ilgomis rankovėmis ir šortais iki kauliukų. vėjas gairino nugarą, bet tai netrukdė girdėti žaliaakės endomondo viliojimo postringavimus, kurie greitai nuskendo mano minčių sūkuryje. tikslas buvo pusšimtis į vieną pusę ir viskas bylojo, kad pirmyn man gerai ėjosi. kalnai plaukė pro šonus, o pedalavimo jėgos vis buvo po ranka ir nerodė sekimo požymių. smagu, kai kelias pažįstamas ir žinau, kiek posūkių liko iki kito motyvacinio punkto. širvintos ne riba, pravažiavau ir jį, nes dar trūko dešimtinės. įdomus tas miestelis su 2-iem kelio žiedais ir 4-iais gulinčiais policininkais, kai viskas yra vienoje tiesioje gatvėje, kurios viduryje stovi maisto prekių krautuvė. damyniau iki greitkelio, o nerimas pagrįstai apsiniaukė. apsisukus to ir laukiau – priešpriešinis, vietomis šoninis, vėjas. zjbs, dabar jau lėtai žudžiausi ir su nepatogiai nemenku pulsu. grįžimas atgal jau buvo darbas, kur reikia ne orą pedalais drumsti, bet ratus prie vėją sukti. atmetus keiksmažodžius visa atkarpa buvo prakaituota ir lėta. ir kalnai visi subėgo į kelią, kad juos kur velnias. aštriai per kasetės dantis šokinėjanti grandinė dirbo savo darbą kartu su kaistančiomis kojomis. gerai prisimenu tą kalną-žudiką tarp pociūnų ir jauniūnų. aš mėgstu dvitakčius variklius, kai kartą įkvepi ir ir sukart iškvepi atidirbtą deguonį, bet šioje įkalnėje perėjau į vientaktį režimą – įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti (dar net pabaigos nesimato), iškvėpti. pramankštinau didesnes galines žvaigždes, kad dulkėmis neapkerpėtų. bent kažkoks pozityvas. po to sekė likusi ~30km atkarpa pavadinimu „bli4t, dar biškį ir namai“.ausyse ošė vėjas, žaliaakė jau tik kažką vapėjo, praradusi viltį mane užverbuoti. klausimą „nx man to reikia“ šiandien palikau namie. vietomis temo, ekranas mirgėjo. parsibeldžiau, pačiam net keista.

likusios 2.

netyčia iš bendradarbių nugirdau, kad šiandien mtb mokyklėle saulėtekio miškuose – tai, ko senai man trūko, kad galėčiau pazulinti tą trasą. nors „jamam“ nebuvo toks gyvas, bet pasirinkimo nebuvo. kitas šalmas, kiti batai ir kitokia technika, kurios viršsvoris, lyginant su plentiniu dviračiu, jau buvo iki lemputės. prisilakęs skysčių patraukiau tiesiai į starto vietą saulėtekyje – buvau pačiu laiko, banda dviratininkų pradėjo judėti. kaip ir visur bei visada, judėjimas virto varžybomis su ne ten nugrybaujančiais dviratastais, kurių niekas nepalaukė, o kur važiuoti nežinia. buvau ir aš beveik su krepšiu grybų, bet lyg tyčia susiorientavau teisingai. kažką pavijau, kažkas mane aplenkė. kojos jau medinės, o miške dominuoja šaknys ir įkalnės. pulso taip ir nenusimušiau, bet važiavau lyg ant debesies koja pasispirdamas. lėtai plaukiau. prairklavau vienuolyną ir dar iš inercijos taškiausi vonioje.

penkios valandos sėdynės perėjimo – sporto darbo diena veltui nepaėjo. išgėriau viską ką galima išgerti (kokius 3 litrus) ir sušlamščiau gabalą šaldytuvo durelių (bus kondicionierius vasarai). vakarinės mankštos šiandien nedarysiu.

2 komentarai on "5-ios valandos perėjimo"

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *