2012 mtb maratonų taurė: vilnius, saulėtekis

na ką, ką, buvo geras renginys. druskininkų dėka vilniuje mano gardas buvo arčiau starto vietos, todėl kritinės masės buvo išvengta. reikia su tuo susitaikyti, kad jeigu nori važiuoti pilną distanciją, bent vieną kartą reikia su mėgėjų mase startuoti. jeigu esi stiprus, kas kartą starto numeris bus vis geresnis ir tokiu būdu visi inkarai būna už nugaros. bet jeigu starto pozicijos pagerinti labai ženkliai neina, tada verta pagalvoti apie tikslingesnes treniruotes ar mėgėjų distancijos važiavimą.

kabinėtis galima prie visko, bet oras buvo geras, o kurmiai medžių šaknų piestu nepastatė. varžybų išvakarėse nenorėjau prarasti šeštadienio, tad jam skyriau 90 km plento ir 50 km bekelės laiko. varžybų dieną visa tai man atsiliepė nuo 2-o ratuko, bet tuo nė kiek nesigailiu. su čipu jau pasimokiau, tad jis buvo pritvirtintas kaip už tėvynę. privalumas yra žinoti trasą, kuria bus važiuojama ir tai yra didelis privalumas vietinės faunos naudai. naujas apendiksas man patiko, ypač antroji jo dalis, einanti vingiuotu vienvėžiu miško keliuku. druskininkų nepasitenkinimo sąrašą papildysiu nesportiniu rungtyniavimu, kai varžybų dalyviai nukerta ne šiaip sau keletos medžių kampą, bet ištisas atkarpas, matuojamas kilometrais – vilniaus kalnų dviračių maratono naujajai trasai kertant plentą, buvo veikėjų, kurie lindo ne į mišką, o visą atkarpą nukirto plentu. panašiai ir su starto pradžia, kai vieni pievoje pluša, o kiti šalia esančiu asfaltu rieda. gėda čia per silpnas žodis. netgi tie keli mano garde esantys dviratininkai taip grūmėsi į priekį, lyg tai įtakotų jų poziciją finišo tiesiojoje. dažniausiai tokiems net ant rato išsėdėti nepavyksta. o finišo norėjosi ne iš tokio staigaus išsukimo. košė buvo skani, nepalyginsi su druskininkų, tik arbatos pasigedau ir eilės prie jos galėjo trumpesnės būti, nes buvo tik viena košės kabintoja.

1 litro vandens man pritrūko, reikia imti bent 2 gertuves po 750 ml talpos. vienu netrumpu periodu 2-o rato maitinimo punktas buvo mano svajonių oazė, išgelbėjusi mane dvejomis stiklinėmis vandens ir keliolika sekundžių prastovos. bala nematė. grandinės sudėvėjimas prieš varžybas buvo iki 1-uko, o 0.75 kiaurai lindo, po jų 1-ukas taip pat sėkmingai kiaurai lenda. upelis prie to irgi prisidėjo, kuriuo abu varžybų ratus sėkmingai gaivinausi. 2-as varžybų ratas man buvo atbukęs, nors kiekvieno rato laiko rezultatai sako visai ką kita – jame nedaug laiko pralošiau 1-ąjam ratui ir tas mane džiugina. dviratis su 2 lopais klijuota galine kamera puikiai pravažiavo be techninių nesklandumų, o vairuotojas išvengė kritimo.

vienu metu laukiau nedidelio lietaus dulkėms nuplauti, bet jeigu būtų pylę kaip iš kibiro, rezultatai, turbūt, būtų visiškai kitokie. varžybos patiko. ir dabar sau priekaištauju, kad nesitreniravau kaip norėjau. iš tiesų ta savaite aš džiaugiuosi ne dėl varžybų, o dėl to, kad man pavyko 2 kartus pabėgioti.

Komentarų: 1 on "2012 mtb maratonų taurė: vilnius, saulėtekis"


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.