dumblas taškosi laisvai @telšiai, žemaitijos taurė

sekmadienis, telšiai, germanto ežeras, žemaitijos taurė, 2-asis etapas. pirmosios buvo gaivios ir sausos. žengus žingsnį kito žingsnio sunku išvengti. pačios murziniausios varžybos.

varžybų išvakarės buvo nei tikėtos, nei įprastos. šeštadienio popietę nuo panevėžio nutolus kokį 30 km, subiro automobilio generatorius. ne pats maloniausias dalykas, kai automobilis pakrautas dviračiu ir sportinėmis terbomis ir inventoriumi. iki panevėžio gerasis žmogus automobilį partempė ir mane dar spėjo į paskutinį šiaulių autobusą įsodinti. šeštadienis baigėsi pakrautas nuovargiu. sekmadienį į šiaulius su geruoju žmogumi atvažiavo mano dviratis ir pakeliui link telšių prigriebė mane. tuo tarpu automobilis sėkmingai ilsisi panevėžyje. kitas gerasis žmogus neformoje, tada tapo aišku ir tai, kad mažų mažiausiai be ratų būsiu iki pirmadienio.

trasą pasiekėme važiuodami paskui vieną ekipažą, pakrautu dviračiais ir apginkluotu „mtb dviračių varžybos, šiauliai“ lipduku, su mintimi, kad jie žinos kelią. neapsirikome. oras sausas ir lengvai debesuotas, nors norvegų šulijos nuo pietų pranašavo lietų. esame vietoje ir turėtą gerą valandą laisvo laiko, organizatoriai papildė pusvalandžiu, tad 12:30 startas turėtų būti šlapias. taip ir buvo. nuo pusiaudienio pradėjo skalbti lietus, atvėso ir šiltas oras.

startas šlapias ir tiesus. antrasis posūkis ir dalis pirmūnų sukasi atgal, nes pramynė posūkį. lietus pila visai nesilpnai. miško keliukai konkuruoja su pažliugusiai laukų keliukais iš vientiso juodo purvo. lietus lyja, čiuožykla slidėja, dumblas taškosi laisvai. žiūriu į priekį kad neįsipaišyčiau į kėglius ir pats tokiu netapčiau. ilgai netrukus prasidėjo kaimiški žvyro keliai – drėgnas žvyras vėlėsi ant ratų ir stabdė sukimą, o smulkiai duobėtas kelias sunkė jėgas ir motyvaciją. šitie žvyrkeliai man buvo patys ilgiausi varžybose. trasos žymėjimo beveik nemačiau ir labai pasigedau informacijos apie likusį įveikti kilometrų kiekį. trasa – 1 ratas, viso 34 km. begaliniai žvyrkeliai pasibaigė ir prasidėjo ištisinis dumblynas ir žalios pievos. akiniai nuo lietaus ir žvyro tapo nepraregimais, tad kaip bebūtų gaila, visą trasos likutį teko važiuoti be jų, net čia jau reikėjo tiksliai matyti kiekvieną trasos detalę. be akinių važiuoti ir nemalonu, ir nesaugu, nes iš priekyje važiuojančių dviratininkų ratų kyla purvas bei reikia saugotis medžių ir krūmų šakų. molynuose liūdna nebuvo – reikėjo vairavimo ir važiavimo technikos, buvo kalnų ir posūkių. taip velniai žino kiek kratėmės, kol viename slidžiame posūkyje pateriojau spidometrą, kaip vėliau paaiškėjo, 25-ąjame kilometre. mūsų 6-7 žmonių grupelė pievomis yrėsi toliau, o bet koks virtimas ant šono beveik garantavo prarastą grupę. kaip visur ir visada, buvo dirbančių ir veltėdžių. bevirtinėdami iki finišo likome tik 3. pulsas balansuoja 160-170 ribose, t.y. mano darbiniame intervale. lenkti neskubu, nes trasos nepažįstu, o trasos žymėjimas skurdu, tad trečdalį trasos tenka slowdown’inti. link pabaigos trasa buvo pavojinga – slidžios nuokalnės, dideli akmenys ir dar didesnės duobės. čia taip pat trūko įspėjimo ženklų, kad kas nors gerai įsibėgėjęs sprando nenusisuktų. o virtimų visoje trasoje buvo apstu. per upeliuką perneštas dviratis ir finišas. murzinas kaip velnias, bet sveikas ir gerai nusiteikęs. lietus liovėsi lijęs. pirmos mano šiais metais maudynės ežere kaip ir pirmosios dviračiui. varžybos praėjo greitai, pradžia buvo sunki, tad pusvalandį tikrai miriau tuose žvyrkeliuose. šaltibarščiai su bulvėmis už talonus buvo labai į temą ir skanu, man labiau patiko nei guminės košės.

iki panevėžio mane ir mano inventorių parvežė, pradėjo jaustis ir nuovargis. į vilnių grįžau vėl paskutiniu autobusu, dviratis ir automobilis liko nakvoti panevėžyje.

2 komentarai on "dumblas taškosi laisvai @telšiai, žemaitijos taurė"

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.