jaučiu rudenį

prieš keletą dienų, kai karštis rūkė pavėsyje, kažkur lietuvoje bėgau takeliu ir šiurenau ant žemės gulinčius sodrius lapus, kurie trumpam vis bandė vytis mano batelių padus. jiems nesėkmė, o man gera, nes bėgu ne vienas, o su šnekančia kompanija. sutikti riedutininkai kartais slysčioja ant mano spalvingos kompanijos, o aš vis bandau save įtikinti, kad rudenį man taip pat reikia riedučių, tik gaila, kad su jais po balas nepasitaškysi. saulė man atrodo jau nebe ta nuo tos dienos, kai naktys pradėjo ilgėti, nes tas jos kybojimas horizonto dugne vakarais man atrodo rudeniškai įtartinas. atėjusi kaitra meta medžių lapus ant žemės ir man primena bobų vasaros paskutinį galvos iškėlimą, nes užtenka pažvelgti į kalendorių ir abejonių nebelieka. tą jausmą dar labiau sustiprina mokyklinių prekių mugės ir vasaros sezono išpardavimai. dar truputis ir prasidės nevaldomos automobilių spūstys, nes net geriausi inžinieriai negali suvaldyti neprognozuojamo moters vairuojamo automobilio, vežančio vaikus darželin, srautą. dar geras mėnesis dviračių sezono ir bus galima bėgioti su medžiais, lapais ir lietaus lašais. na ir vorų truputis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *