kiauras dangus

tą dieną buvo pilnatis ir pro šviesią kiaurymę skverbėsi tamsa ir lietaus garsu sklido ant žemės. jei ne ta kiaurymė, būtų buvusi aklina tamsa. lietaus srovė suktuku veržėsi žemyn ir pynė kasą, kuria nebuvo lemta užlipti į olimpą. dar buvo naktis, kuri man priminė pro kiaurasamtį sausinamus žirnius, kai dar žolė buvo žalia. dangus yra skalbėjas ir nepalieka praeities dėmių, kurias mes matome savo buityje. ir netgi spinta su antresolėmis ne visada pavyksta tai paslėpti. kas dien nematome matomų dalykų, kaip saulė blukina grindis.

nuotėkų šulinio dangtis per skaidrus kiaurymei uždengti, o žiogeliais prisegti neina. iš taip aukštai nieko gero nukristi negali.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.