bažnytinė religija

žinau keletą piliečių, kurie kiekvieną sekmadienio rytą stovi prie bažnyčios durų, tokie nekalti ir iš pažiūros lyg dievobaimingi, matyt nuleidę galvas ir pasiruošę stipriai atgailauti. aš noriu tikėti, kad bažnyčia juose sukuria virsmą būti geresniais, negobšiais ir nesavanaudžiais piliečiais. matyt ne vienas su manim sutiks, kad dalis tokios mūsų inkvizicinės bažnyčios gerbėjų yra cirko aktoriai ir lankosi joje „dėl akių“. aš nenoriu kelti diskusijos, yra dievas ar jis buvo, nors manau, kad tikėjimas į stabą yra naudinga abejoms pusėms – tiek religiniam favoritui, sulaukusiam mirtingųjų dėmesiui, tiek ir tikinčiajam, kuriam palengvėja širdyje, kas yra tik kitokia placebo forma. save apgauti kartais būna labai sudėtinga, bet žmogaus išradingumas beribis. štai vaikystėje niekas mūsų neklausė, tiesiog pakrikštijo iš meilės/per prievartą/dėl kaimynų/tokia visuomenė/ir t.t. paprasčiau pasakyti taip – kažkas liepė, kas nereiškia, kad atėjo žmogus ir pasakė, kad taip reikia daryti – tai buvo daroma ir dėl šventos ramybės, ir dėl socialinės gerovės. dabar, kai aplink tariama demokratija, mes to neprivalome daryti, o kryžiaus svarba taip pat išblėso. bažnyčios šulai sėkmingai dirba prie savo įvaizdžio gadinimo, kai kita jų pusrutulio veikla dieną-naktį pina krepšius iš ajerų didesnėms lėšoms pamaldų metu surinkti.

tikėjimas žmonėms yra svarbus, o gal net ir būtinas gyvenimo elementas, todėl prie žmonos ar vyro, individas randa ir kitą religiją, vardu dievas. dievas ir bažnyčia yra tolimi reiškiniai, kur kas tolimesni nei katalikų bažnyčios kryžiaus žygiai su begale nekaltų aukų, t.y. tų, kurie nebuvo prieš juos, o kurie buvo ne su jais. taip, aš tikiu į kažką aukščiau, nes man taip patogu, bet aš netikiu į bažnyčią ir į jos dešra prasmirdusius kunigus išpažinties metu. aš tikiu mintimis.

4 komentarai on "bažnytinė religija"


  1. jeigu žmogui padeda ir nekenkia aplinkiniams , tai jokio skirtumo į ką tiki ir kuom tiki ( ar netiki)… Kas man nepriimtiniausia t.y išpažintis ir nuodėmių atleidimas, tai kaip ir indulgencija blogiems darbams ateityje. Man labiausia patinka mintis,kad – kiekvienas sąmoningai blogas veiksmas, mintis -turės atgarsį mūsų ar mūsų artimųjų gyvenimuose. Tai labiau „drausmina“, nei žinojimas, kad pasisakius savo nuodėmes ir sugalbėjus nnnnn poterių, tau bus atleista…Nors sakoma vien veiksmas, kad išdrįsti kažkam (kunigui) pasisakyti ir yra išpažinties esmė kaip ir lūžis… bet man tas neveikia 🙂

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.