kreivi tikslai

antrą dieną iš eilės, su vienos dienos pertrauka, man skauda galva. kaip ir viską gyvenime, taip ir šią pasekmę, būtų galima nurašyti klimato kaitai arba kitoms mažai įtikėtinoms teorijoms. laiko galvai prie orlaidės pravėdinti nebuvo, bet jo radosi orlaidei pravėdinti labiau tyrame ore tarp šiųmečių lapų. kai vieni keliavo, kiti lyg gaidžiai kapstė pridergtas lysves ir rodėsi lyg patys nesmirdėtų, nors šūdas lyg ir ne savas. man, kaip ne ekspertui, taip švietėsi.

man rodos, kad viską galima pritraukti prie tikslų siekimo arba tų tikslų nebuvimo, o tai jau galima laikyti tikslu. kiek mes bedažytume žalią žolę, ji vis tiek teptukais neataugs. darbe panašėja, kad tikslas yra nepasiekti tikslo, bet kaip smagu yra žmonėms pakalbėti ir pajusti savyje poeto plunksną. gaila, kad lubos nėra tokios aukštos, galva jiems greitai atsiremia į jas. tai yra taip smagu, kaip nostalgija smėlio dėžei. tikslas dėl skaičių ir priedėlių – geriau, greičiau, daugiau taip pat nėra tiesioji. ta betoninė konkurencija iki kauliukų paralyžiuoja galūnes, o vertės nesukuria.

darbe turiu daug stalčių, didžiausiame apatiniame laikau darbo tikslus ir ten, lyg į pašto dėžutę, metu tuos tikslus. realiausia vieta jiems pildytis. raktelį pamečiau. kitus tikslus paverčiau judriais, kad būtų patogu juos stumdyti, kita dalį – laikau arti savęs prisirišęs prie pavadėlio, kurį vis reikia patrumpinti, nes per daug atsilaisvina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *