vingio parko trauka

ai nu va, egzistuota sostinėje vienintelis parkas, kuris nei tai gražus, nei ypatingas, bet daugumos mėgiamas. ir su automobilių parkavimo vietomis taip pat ne kažkas, dažnai kenčia žolytė. tūlikai sėkmingai gyvena tarybinius metus, o iki jų daeiti kartais reikia bristi per purvyną. guodžia tik tai, kad apšvietimas veikia, kas vėliau vakare nesuteikia stipraus saugumo jausmo. bėgimo prasme vingio parkas blanksta prie bėgimą ne asfaltuota danga, todėl šviesiu dienos metu visada renkuosi ne asfaltuotą dangą, kas dažniausiai būna žalieji ežerai ar žirmūnų-antakalnio ratukas aplink nerį. kita vertus vingio parkas turi ir antrą privalumą tiems, kas nori akių paganyti ar simpatijų pakalbinti. o kur visas tas eismas didelio žmonių kiekio gausia koncentracija moterų su vežimėliais, kurioms šventai tiki, kad visas 3-jų metrų pločio takas yra skirtas tik joms vienoms. o žmones smagu matyti aktyviai leidžiančius laiką, bet man jų ten būna per daug. ir pažįstamų nenorėčiau sutikti, nes kam jie man vienam bėgiojant, o ten realu taip nutikti. ir savęs parodyti aš nenoriu, neturėtų kažkam rūpėti kaip aš apsirengęs, kokius bateliu aviu ir ar nusiskutęs barzdą su ūsais.

geriau tyliai ramiai vienam be aplinkinių žvilgsnių. su savo ir gamtos kvapais bei garsais.

2 komentarai on "vingio parko trauka"


  1. Vingy smagu begti tik ziema, kai apmazeja reprezentaciniu begiku, yra smagus offroad takutis palei pat Neri ir siaip galima begt greta asfalto, aplenkiant pagrindinius takus. Vakar mindama tranzitu pagalvojau, kad maltis tame sraute tas pats, kas Pilies g. Sportbaciu modeliu aptarimas tikrai geras pagrindas pazintims these days:-)

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *