nuopoliai ir pakilimai

tikslai, kurių sau garsiai nekeli ir apie juo nekalbi, bet jauti, kada jei nebūna pasiekti. na taip, pasiekti juos kartais būna labai sunku, o iškeltą nosį nenoromis ir skaudžiai tenka nuleisti žemyn. jaučiu įdėjęs 80% pastangų ir pasiekęs 100-ą minus rezultato. aš čia hiperbolizuotai, bet tas 20% likutis nejuda iš mirties taško. tada būna nuopolis, kai supranti, jog reikia rinktis vieną iš blogybių, bet susirenki visas: prisigeri ir prisivalgai tuo pačiu metu. suvokimas, o ne būsena spaudžia smegenis. tais momentais aš būnu nebylys, bijau aštrių garsų ir šviesos šaltinių. tais momentais aš mėgstu lietų ir miegą, nes jie ramina ir kaupia manyje jėgas pakilimui.

iš tos duobės reikia ilgai kapstytis, ant galvos neužsiverčiant didesnio dumblo kiekio ir nesikasant gilesnės bedugnės. tam reikia velniškai daug pastangų, vadinasi laiko, noro ir oro.

3 komentarai on "nuopoliai ir pakilimai"


  1. ziu sportsmenu komandoje galvos organus zalotis pradejai. not cool. ogurecai su testosteronu geriausi tavo draugai. cia tau nekaliosinti iki kokiu jasiunu ar buivydziu, aspaltu, jokio dumblo, jokiu bedugniu. o gal tai viduramzio krize? 😀 tema: gyvenimas | žymos: gyvenimas | odnako.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *