ėjimas darbe

spartus žingsnis ir skubėjimas vytis chaotiškų minčių gausą ant kaktos spaudžia prakaitą, o batai trina koją. greita pietų pertrauka, atstovėta nuobodžioje eilėje prie pilvo dopingo, nerimastingai verčia jaustis kaltu. žinau tą periodą, kai pradeda skaudėti galvą ir savaitės atostogos nieko nesprendžia, nes nėra nei atostogų, o kelių dienų nedarbas nėra poilsis. liftu aš nevažiuoju, kad nereikėtų pasikartojančiai badyti aukšto mygtuko stengiant greičiau judėti, nenoriu eiti greitu žingsniu, nes bėgioti darbe man nepriklauso. tas trečdalis gyvenimo gali būti puikus laikas, bet tik toks jis gali būti tada, kai nėra baimės jį prarasti.

jeigu pramogos trukdo darbui, reikia mesti darbą.

kantrybė ir valia yra nūdienos sveikatos eliksyras, tik žmonės patapę egoistiškai demokratiškais materialistais. nepasisveikinti su bendradarbiu, nes jis pirmas turi tai padaryti. praeiti pro numestą šiukšlę, nes ją išmesti yra valytojos darbas. ir kolegai nėra laiko padėti, nes dar neperskaityta daugelis pramoginių straipsnių internete. todėl darbe mes bėgame nuo bendradarbių ir savęs, bėgame ir nuo problemų sprendimo tikėdami, kad kitą dieną jos bus kitų išspręstos. laikomės oriai ir išdidžiai, nors aišku, kad esame nieko verti povai.

ėjimas skatina kūrybinį mąstymą, kai bėgimas lavina jau esamus įgūdžius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *