popietė apie žvilgsnius

mokytoją, kad ir koks jis mokytas būtų, galima apgauti, pagauti jo silpnumo akimirką ir tuo pasinaudoti. neklystančių nebūna, kaip ir vienodos nuotaikos oro. natūralumą maskuojantys žmonės slepiasi nuo savęs ir panašu, kad bijo savojo „aš“, bet aš jiems menkas mokytojas. žvelgdamas į tokius veidus aš matau tamsą, kurioje nematau savęs. ugnies dievas prometėjas jau kartą mirė ir tai buvo gera pamoka.

jūra, į kurią įkėlęs koją, skęsti neapčiuopiamoje galybėje pojūčių, kai aplinkui tiek nepažintos tikrovės, kuri skatina žingeidumą. ir nesvarbu pavojai, kurie tuo metu plaukia pro šoną ir nėra baisūs, kaip vaikystėje išaugti baubai. kai laikas tirpsta ir aplinkui tvyro jautrumas. tokie žmonės sėdi iki nuospaudų mindžiodami sau koją. jie spinduliuoja nekantrumą, kurį nesėkmingai bando slėpti. šilti žmonės.

prisimenu to vėsaus vakaro atmosferą, kai durys nukabintos skambučiais ir belstukais, viduje dega šviesa, bet namuose nieko nėra. užrakinta iš vidaus. ryškiai matomas taikinys sėkmingai išsisukinėja ir slepia savo veidą. perdėtas mandagumas, nenatūrali šypsena ir kančia veide išduoda jų gyvenimo būdą. tai išpuikimas, kai nespėji pasakyti „viso gero“.

2 komentarai on "popietė apie žvilgsnius"

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *