dvi petnešos

pravėrus duris suprantu, kad ne vienas aš noriu gyventi ilgiau, bet ilgiau gyventi tik vienas aš nenorėčiau. tomis retomis akimirkomis gyvenimas atrodo trumpas ir trapus, bet ramybės būsenoje jis bėga per greitai, kad spėti susivokti. sunku nerti visa galva žemyn į tuos pavojus, o kojos vis grimsta laike ir darosi nejudrios. šaltas prakaitas karštą vasaros dieną nėra toks šiaip sau įvykis, kai nėra kam tai pasakyti. jei galėčiau, momentais būdamas stiprus, prabliaučiau tas ateities liūdnas akimirkas, kad tuo metu būčiau stiprus ir akmeninis. deja, o petnešoms metų našta ne į naudą, viskas turi savo tarnavimo laiką.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.