mokinuosi teisingiau bėgti #2

1 dalis

ko bepaklausi, tai nė vienas nesportuoja, bet tik nusisuk ir žiūrėk, kas antrą dieną ar dažniau suka po dešimtuką kilometrų. pastebėjau, kad patarimais visi šykštūs, tiek pradedantieji, tiek jau įgudę sportuotojai ir panašu, kad bėgime bei dviračiuose ši taisyklė galioja. aš per metus nubėgu nedaug, varganus nepilnus 800km, bet tai stengiuosi bent paviršutiniškai domėtis šio sporto ypatumais, nes nesinori nei sportiškai degraduoti, nei traumuotis. nevyniosiu gumos į vatą, pasidalinsiu ką naujo sužinojau ir išbandžiau. taigi pradedu – jeigu nori bėgti, vadinasi ir reikia bėgti. aš tam net sentenciją sugalvojau:

būdamas stipriu ėjiku, geru bėgiku nebūsi.

tuo aš noriu pasakyti, kad tik bėgiodamas galima pasiekti formą. visą laiką ramiai ir monotoniškai bėgiojant progresas bėgimo tempui bus toks niekingai mažas, kad veikiau nepastebimas, nei apčiuopiamas. išmintinga būtų „pribėgioti“ širdį ir kūną, bet tam, mano galva, per akis užtenka 3-6 mėnesių, o žmonėms, turintį fizinį pasirengimą, net ir trumpiau. bėgti aš pradėjau nuo 7:00 pace’o (tempo), kas man tikrai nebuvo lengva. žiemos ir pavasario man užteko, kad tilpčiau į 6-ias minutes, kad dar prieš keletą mėnesių man atrodė visiškai neįmanomas dalykas. vėliau pastebėjau, kad mano tobulėjimo tempas lėtai kyla, o 6-ių minučių tempas juk nekažkas. o tada ir prasidėjo mano kančios – aš tai pavadinau momentu, kai baigiasi komforto jausmas. mano grafikas buvo gan paprastas: 4-5 bėgimai per savaitę, vienas iš jų – sunkus. manau vertėtų paminėti, kad reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

  1. sunkaus bėgimo diena turi būti pastovi, tarkime trečiadienis. organizmas tomis savaitės dienomis pripranta dirbti aukštesniais apsisukimais, todėl neišsibalansuoja ir jau žino, kas tą dieną jo lauks. aš siūlau sunkias treniruotes daryti savaitės pradžioje, bet nepirmadieniais, nes sekmadienį būna ilga, bet rami treniruotė.
  2. savaitgalis, o būtent sekmadienis, turi būti ilgas, bet ramus bėgimas. sekmadienis todėl, kad varžybos pas mus būna būtent sekmadieniais, todėl pratiname save prie sekmadienio krūvio. rami, bet ilga todėl, kad varžybos nebūna trumpos, o mums reikia stiprinti ištvermę.
  3. poilsis – labai svarbus tobulėjimo elementas, nes ištisai sportuodami mes tik aliname savo kūną, ko pasekmė būna persitreniravimas, išsekimas ir ligos. po sunkios bėgimo treniruotės, sekančią dieną ramybė arba super lengvas ir trumpas pastraksėjimas yra būtini.
  4. apšilimui ir nušilimui ramiai prabėgti yra būtina nesvarbu kokia tą dieną bus treniruotė. nesivaikykime gražių skaičių kaip greitai mes bėgame, nes ateis laikas ir bus kuo pasigirti, o varžytis reikia varžybose.

nebūkime treniruočių čempionais!

sunki treniruotė, tai intervalinis, tempinis, greitėjantis ar kitoks bėgimas, intervaluose reikalaujantis daugiau jėgų nei įprastame ramiame bėgime. fartlekas taipogi tam tinka, tik jis, kaip nedisciplinuotas reikalas, manęs netraukia, nors kartais savo bėgimus juo paįvairinu. mano pirmieji intervaliniai bėgimai baigdavosi keliais intervalais, nes kitiems aš nebeturėdavau nei jėgų, nei kantrybės. pvz.: 7 intervalai po 1 minutę bėgant tempu 5:00, tarp intervalų tarpas 30 sekundžių, kuriuose tempas 6:00. bėgau intervalų tiek, kiek galėdavau, o kas kartą galėdavau vis daugiau. vėliau tokias treniruotes aš bėgdavau be pulsometro, kad savęs negąsdinti, nes tokiu tempu reikia bėgti.

mane nustebino vienas dalykas, kad po kiekvienos sunkios treniruotės ir dienos poilsio, kojos tiesiog skrisdavo – akivaizdžiai didesnis tempas tuo pačiu pulsu. kiek trukus mano lengvas bėgimas buvo 4:54 tempu. nuo tada koja pradėjo „eiti“.

tęsinys

Komentarų: 1 on "mokinuosi teisingiau bėgti #2"


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.