bėgte pidisokas su trupučiu (2/4)

1-a dalis

šį kartą starto arka pulso nekėlė, nes dar pats nesuvokiau, ką aš ten veikiau. keletas panašių bepročių pagausėję iki keliolikos – vis tik sunku tokius ligonius šeštadienio rytą užmotyvuoti būti prie ežero, o ne miegoti iki pietų šašlykais prasmirdusiais drabužiais ir nuvemtomis rankomis. kas matyti, kas ne, persimetu vienu kitu žodžiu su matytais veidais. vieni rimtai nusiteikę, kiti, matomai, jau galvoja apie teisingą vakarą prie balos su vyno taure. smagu stebėti vienų jaudulį prieš artėjantį startą, kaip lygiai taip pat smalsu ir įvairių kalbų pasiklausyti ar akis paganyti į sporto pasaulio atletus. man, kaip žemės dulkei, tai visiška avantiūra, neskaitant kelių atsitiktinių ilgesnių prabėgimų ir jų pasekmių. situacija graudi kaip niekad, nes faktai bylojo bėgti kur kas mažiau. tai štai, į startą nesiveržiau ir netūpčiojau valandą prieš – atvykau likus pusvalandžiui iki starto, kad pasiimti numerį ir čipą, ir kad netektų iš nuobodybės abejomis rankomis nosį krapštyti. ramiai atlikau sau įprastus tempimo pratimus, o apšilimas bus trasoje, juo labiau su mano planuojamu tempu. tą rytą bėgimui buvau apatiškas ir galvos dėl to nekvaršinau, bet žinant save, keletas aspektų prieš bėgimą (nesvarbu ar tai varžybos, ar ne), mane neramina. 10km bėgimui viskas yra px, nes retai kokia nesąmonė išlenda, nes tai distancijai kojos jau pribėgiotos, bet pidosokui kilometrų tai visai kas kita. tuos savo „aspektus“ sugrupuočiau į svarbius ir mažiau svarbius, nes vieni yra ne px, o kiti yra dzin. būnant visai tiksliu, tai vieniems nutikus bėgimas jau nebegalimas, o kiti tik nereikšmingai įtakoja (na kaip čia pažiūrėjus) rezultatą. atkreiptinas dėmesys, kad tai yra visiškai individualus dalykas, su kuriais, galbūt, susiduriu aš ir tik aš ir paminėsiu juos, kad pats nepamirščiau.

vadinasi taip – svarbūs dalykai:

  • bėgti tai ne dviratį minti, o mano sąnariai irgi ne geležiniai. jeigu jie užsidegtų, butų padėtas taškas bėgime. guodė tik tai, kad jie jau senai liepsnojo.
  • panašiai yra su čiurna, tik reikalas čia rimtesnis, nes ta detalė pastoviai išlenda netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje – įvardinčiau kaip silpniausią savo vietą. nei tepti ją kuo, nei gerti ką nors – reikia pribėgioti ir pratimus daryti. dvi dienas prieš varžybas tempinis bėgimas man buvo į naudą, nes lengvai skaudėjo raumenis ir mane tas jausmas užveda, bet į naudą nebuvo čiurnos maudimas. tada subėgau be jokių nuotykių, bet kitos dienos rytą čiurna mane neramino. gyveni ir mokiniesi, tad 2 dozės nimesil’io ryte ir vakare buvo ne tai kad rekomenduotinos, betgi privalomos. reikalas jau ne kartą patikrintas praktiškai, dvejonių dėl efektyvumo nebuvo.
  • dehidratacijos valdymas buvo tyli misija, bet galvoje ji sėdėjo ant visos sofos iškritusi, o ne siaurą kėdutę užėmusi. svarbus akcentas beprotiško ilgio bėgime.
  • klyno trynimas lyginant su spenelių trynimu yra labai svarbi detalė, kurios negalima nuvertinti, nes nuogu pimpalu bėgti būtų kiek nejauku pačiam ir aplinkiniams, ką sėkmingai galėtum atlikti bėgdamas be viršutinės dalies. todėl šis dalykas jau senai buvo laiko patikrintas ir žinomas – aptemtos šortų stiliaus sportinės kelnaitės , o ant jų – bėgimo šortai. kiek bandžiau įvairių variantų, visi baigdavosi nutrintomis šlaunimis, bėgant besiliečiančiomis viena į kitą.

kiti argumentai buvo silpni, bet ne tokie, kad leisti jiems ramiai šikti ant kilimo, todėl į juos taipogi kreiptinas dėmesys:

  • palietus tą rudąją temą ir kad ir kaip nemalonu apie tai būtų kalbėti, bet devyngalvis slibinas mane žudo iš vidaus. patirtis byloja, kad vienas rytinis rimto reikalo tuštinimasis yra tik oazė dykumoje, todėl antras gulbės užsėdimas yra būtinas. kaip nekeista, bet vakare neprisilesiau nesąmonių ir rytas buvo labiau mieguistas, nei tupėjimas didelėmis akimis. smagu save pažinti ir džiaugiausi, kaip po poros valandų bėgimo, rudasis pradėjo atsargiai belstis į duris, bet buvo negailestingai nustumtas į kampą. priklausomai nuo situacijos, slibinas gali būti labai kaprizingas ir gerai, jeigu jis kietas, nes neatsargus atsidusimas gali būti kelnių kratymas. rašau su palengvėjimu.
  • mano kojos dar nerado tokių batų, kurie arba netrintų kulno, nespaustų mažojo kojos pirštelio, arba nepritrintų nuospaudų ant pėdų pagalvėlių. jau nuo ketvirtadienio bėgau su dvigubomis nuospaudomis, kurių vienos nuo gyvenimo, o kitos nuo bėgimo. kulno trynimas yra šlykštus jausmas, nors toleruojamas, pritrinti padai kur kas malonesni, jeigu neužlipu ant akmenuko ar šakos ta netinkama vieta – tada būna „ble“ ir keliolika sekundžių perdėtai atsargus pėdos statymas ant žemės, kol skausmą pakeičia kitos mintys.
  • pageidautina, kad papų nepritrintų ir kad batai nekliuksėtų, todėl bėgimui idealiai tinka aptempti dviratininko marškinėliai su gale esančiomis kišenėmis šlamštui susigrūsti, o ilgos kojinės puikiai sugeria nuo šortų bėgantį prakaitą ir neleidžia jam atsirasti bato viduje, nes tada garantuotai nuospaudos bus visur ir kur neįmanoma. kompresinės kojinės man patiko dar ir tuo, kad eliminuoja blauzdos raumens nestabilumą.

apie viską pagalvota, bet ne dėl visų imtasi priemonių, o organizatoriai jau rėžia kalbą ir su mobilka skaičiuoja starto sekundes. bepročiai startuoja, o visi kiti, trumpesnių distancijų bėgikai, tyliai rūko krūmuose.

tęsinys

10 komentarų on "bėgte pidisokas su trupučiu (2/4)"


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *