sant..ja…

pastaruoju metu vis dažniau man užkliūna endomonde mano profilyje pasirinkta pagrindinė sporto šaka. rimtai ar nelabai, bet apie tai aš kartais pagalvoju. nenoriu nuliūdinti save, atnaujindamas informaciją, nes su tuo atsiranda ir įsipareigojimai. atsakomybės jausmas nėra man visiškai svetimas, bet žengti žingsnius reikia atsakingai ir pasvertai, nors kita vertus, tam ir yra laikas iki pensijos, kad būtų galima eksperimentuoti. kad darau visko po truputį ir nieko normaliai, tą aš jau žinau, o suvokimas, kad yra ir kitų gyvenime neišbandytų ekstremalumų, yra labai stiprus ir vedamas pažinimo noro.

iš tiesų aš niekada apie tai rimtai negalvojau, bet propaganda dirba savo juodą darbą. ir tiesą pasakius, dabar apie tai rimtai negalvoju, žiūriu kaip į pramogą ir savęs išbandymą be šiuolaikinių technologijų, bei poilsį nuo aplinkinio darbų pasaulio, kurio trūkumo šiame gyvenimo etape skųstis negalėčiau.

priešistorė prasidėjo nuo bėgimų, kurių aš niekada nemėgau, bet man patikdavo mokintis kentėti. bėgimo varžybos aš nesivaržau, matau kaip savo tikslo įgyvendinimui pasirinktą tinkamą aplinką. nenoriu varžytis, ko nepasakysiu apie dviejų ratų sportą. drįsčiau ginčytis, ar tai iš viso sporto šaka, nes aš tai matai kaip intensyvesnį kalorijų deginimo laiką medituojant, būnant su savimi ir savo mintimis. galva pilna nenuveiktų dalykų, kaip ir pašto dėžutėje kabo geras šimtas neatsakytų laiškų, nes jiems dar neatėjo laikas. vis pamirštu įsigyti diktofoną, kad galėčiau viską tinkamai pasižymėti ir dalį to pridėti prie tos perskaitytos, bet neatliktos korespondencijos.

tad gal ir neverta skubėti, o save sau ir skirti. aš garsiai to nesakysiu, bet aš galvoju apie sant..ja…(go), 800km pėsčiomis šv. jokūbo keliu – santjago de kompostela. aš pats to nesuprasdamas save tam ruošiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.