kaip aš nenuėjau 100km

bėgti tai ne eiti. po avantiūros #1, dažniausiai eina skaičius 2, o kadangi dviračių sezonas jau uždarytas, tai vienu pasirinkimu buvo mažiau. naktinis 100km pėsčiųjų žygis pergalių ir kovų keliais buvo tinkamas pasirinkimas. neneigsiu, kad kad man patinka vaikščioti ir laiko šiam ėjimui, mano supratimu, aš skyriau tikrai daug – nuo 6 iki 11 ėjimo valandų per savaitę.

gal kai kam ir sukels juoką, bet tokią distanciją be pasiruošimo įveikti būtų labai sunku, o aš nenorėjau to daryti bet kokia kaina lipant pers save, bet iš malonaus laisvalaikio pėdinimo šis renginys man virto varžybomis. tai buvo pirmoji klaida, bet neesminė – per aukštas ėjimo tempas.

registruojantis vietoje nuotaika jau buvo sujota, nes ten buvo beveik palaida bala, nors gal ir aš pasidariau per daug nekantrus. registracijos ir starto vieta buvo skirtingose radviliškio miesto vietose ir dėl to norėjosi aiškesnės informacijos. kaip vėliau paaiškės, kelionės maršruto brėžinyje trūko atstumų tarp kontrolinių taškų ir pažymėtų vietovardžių.

starto vietoje vyko puikus inscenizuotas karo vaidinimas, po kurio ėjikams buvo duotas startas – žygis prasidėjo 17 val. dabar tai žinant buvo galima startuoti ir anksčiau, tik nežinia, ar kontroliniuose punktuose būtų buvusi kontrolė, kurioje reikėjo atsižymėti. nors jeigu eini dėl savęs, tai tas nėra svarbu, bet reikia gerbti ir organizatorius, kuriems tu nors ir nedaug, bet rūpi. organizavimas trasoje buvo labai geras, žymėjimas 10 balų iš 10-ies. visą kelią žygeivius lydėjo policijos ekipažai, painesnėse vietoje jie stovėdavo ir nukreipdavo tinkama kryptimi. dažnai trasoje pasirodydavo ir organizatorių „kontrolės“ automobilis. eiti buvo vienas malonumas. žinoma, kol ėjosi. kontroliniuose punktuose laukė maistas, karšta arbata ir ėjimo kortelės atžymėjimas, o sutemus ir karšti laužai.

sutemus pradėjo purkšti lietutis ir ne visuose poilsio punktuose buvo sausos vietos atsisėsti, todėl pasistiprinus iš karto teko eiti toliau. tai buvo antra vinis klaidų sąraše. o kad šlapiai nesėdėti, tam reikia reikia pasiruošti – pamoka ateičiai, o kad ir koks geras atrodo oras, apsiaustą nuo lietaus pasiimti yra būtina. šį kartą nepramečiau.

ėjimas tamsoje turi savo žavesį, kurį lydi monotonija – kur besidairysi, visur tamsa, o jeigu dar kelias ilgas ir tiesus, tai tas veikia, nes atrodo lyg viet0je eitum. man patiko dangos įvairumas, kad vietomis buvo asfalto, o vietomis žvyro keliukai, nes tai paįvairino patį ėjimą ir skaidrino aplinkos monotoniją. įdomu tai, kad skirtingai nei bėgime, po ilgų žvyrkelių norėjosi asfalto, nes tada ir kojų statymas stabilesnis, ir tempas didesnis, kurio nereikėjo didinti. ant galvos esantis žibintuvėlis puikiai švietė ir save pateisino, nors baterijų komplekto užteko tik 4-ioms valandoms. gerai, kad po ranka buvo jų rezervas ir ne vienas. lietus vietomis buvo intensyvesnis, bet nevarginantis, o žygis tęsėsi toliau. lankantis kontroliniuose punktuose tapo aišku, kad ant nugaros į kuprinę imti sunkų termosą buvo klaida, kaip ir imti per daug vandens, kuris taip pat lenkė nugarą prie žemės ir kurio buvo kontroliniuose atžymų taškuose. sunki kuprinė – anksčiau ar vėliau nugaros skausmas.

7-i kilometrai iki pusiaukelės kontrolinio punkto buvo asfaltu. lietus sustiprėjo, o iš priekio važiuojantys automobiliai vertė lipti į kelkraštį. tas erzino, o to rezultatas šlapios kojos, o vėliau ir nuospauda ant vienos kojos kulno. kitai taipogi nedaug trūko. tai buvo ilga ir šlapi atkarpa. pusiaukelės kontroliniame punkte taip norėjosi laužo ir šilumos, bet buvo tik arbata ir kareiviška košė. taip, tai buvo super, bet norėjo kai ko kito. suradus kur sausai bet šaltai prisėsti ant lauko laiptų, krimtau jau drungną kareivišką košę ir stebėjau, kaip intensyvėja lietus, kuris iš lengvos formos perėjo į vidutinio intensyvumo. nuo drėgmės ištino tiek rankų, tiek ir kojų pirštai, kurie pradėjo nemaloniai remtis į batų priekį.

ne be reikalo savaitę prieš ėjimą gilinausi į ėjimo avalynę, į kurią tada skeptiškai pažiūrėjau, o pasirodo, kad be reikalo – tai buvo didelė klaida. per galūnes žmogus praranda daugiau šilumos nei per visą kūną kartu sudėjus, o beveik visi bėgimo bateliai, tame tarpe ir mano crosstrail’iniai tokie buvo, yra perforuoti ir visiškai nedraugauja su lietumi. šlapios kojos – užprogramuotas šaltis ir ligos ieškojimas. ėjimo avalynė yra tam pritaikyta su visomis su tuo susijusiomis aplinkybėmis – tinkamas padas kojas statant ant kulno (juk su bėgimo avalyne mes bėgame ne ant kulno), patogumas kojoms ilgai avint, tinkama ventiliacija ir atsparumas lietui bei baloms.

50km iš 100-uko buvo įveikta, o už „lango“ merkė lietus. aš turėjau begalę argumentų čia padėti tašką šiame ėjime ir nė vieno jį pratęsti. taip, buvo galima nueiti 20km, o gal ir net visus likusius 50, bet tas ėjimas jau nebūtų buvęs malonus, o kentėti šį kartą aš nebuvau nusiteikęs. taškas čia, daugėlaičiuose, ir buvo padėtas kartu su išvadomis kitiems ėjimams.

2 komentarai on "kaip aš nenuėjau 100km"


  1. zemelapis buvo geras ir jis buvo is anksto skelbiamas, reikejo atsiversti maps.lt ir pasiziureti atstumus. is to ka rasai akivaizdu kad truksta patirties ir cia yra suolis auksciau bambos. si karta buvo viskas puikiai tiek registracija tiek pats zygis, aisku prisikabinti galima bet bendroj visumoj viskas puikiai, palinkejimas vaikscioti toliau ir kita karta iveiksi 100 P.S. su kiekvienu zigsniu ateina ir patirtis 🙂

    Atsakyti

  2. taip, žymėjimas geras, bet skaičiukų atspausdintuose lapuose trūko. taip, ėjimo patirties ne kažkas, bet varžybų, kur moki pinigus ir gauni paslaugą, sočiai, todėl ir čia organizatoriams būtų buvę beveik nulis papildomo darbo, o rezultatas būtų buvęs geresnis. dėl ėjimo patirties gal ir neverta ginčytis, bet kad organizatoriai galėtų bent esmines savo klaidas ištaisyti, tai faktas. pradžiai galėtų į meilus atsakinėti, nes neaišku, užregistravo tave ar ne, bus 100km ėjimas ar ne (buvo paskelbta, kad nesurinkus reikiamo kiekio žmonių šios distancijos nebus). atsakymas į elektroninius laiškus yra kultūros, pagarbos klausimas, o pas juos to, panašu, kad nėra.
    beje, yra skirtumas į visa tai žiūrint kaip į pramogą ir kaip į varžybas. ačiū už palinkėjimą, bandysiu įveikti tą 100-uką ;).

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *