ilgo bėgimo hipnozė

aš žinau, kad aš noriu bėgti long run’ą, bet niekada sau to neprisipažįstu, nes nenoriu savimi nusivilti tiek nenubėgus. išbėgu užsibrėžęs standartinio ilgio distanciją, bent niekingus 60 minučių, ir ieškau priežasčių rasti savyje jėgų pirminiam tyliam tikslui pasiekti. pirmą valandą kankina moralinės sporto pagirios, vėliau vienus argumentus keičia kiti. aš bėgu argumentuotai, todėl man reikalingas tikslas. noras nubėgti „daug“ man nėra stiprus ir motyvuojantis, todėl ilgam bėgimui kas kartą turi sugalvoti naujus, bet trumpus, tikslus.

po pirmos valandos bėgimo dingsta blaškymasis ir aplinkos stebėjimas. vaizdas fokusuojasi keli metrai nuo kojų į priekį, o regėjimo lauką pradeda riboti akidangčiai. žingsnis didėja ir lengvėja, įgauna apatiją ir tolygumą, o judesiai tolygų plastiškumą. kas kilometrą laikrodis rodo tą patį tempą kelių sekundžių skirtumu. pramogines ir smalsias mintis palengva išstumia trumpi tikslai. treniruočių metu bėgti ilgą nesikartojančią trasą erzina, nes negali „nusiimti“, o jeigu dar ji nežinoma, tuo pačiu tai baugina, nes eiti atgalios ilgai bei toli ir gėda sau pačiam. ilgas bėgimas įgauna tikslumą, ugdo valią ir dažniausiai užpi$a.

po antros valandos aplinka pradeda temti. į galvą pradeda lysti mintys, kad laikas namo, kad vėluoju ir kad savo tikslą jau pasiekiau. anksčiau įsijungdavo gražaus skaičiaus argumentas – apvalus laikas ar solidus nubėgtų kilometrų kiekis. dabar po pirminio tikslo bėgu tol, kol bėgasi ir kol nerandu bent vieno argumento to nedaryti. tokiais atvejais yra labai patogu būti netoli finišo vietos, todėl bėgant matematika yra labai pravartus gabumas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *