100km per savaitę pėsčiomis

pasinaudojęs proga, kad savaitę geriu antibiotikus ir negaliu nieko nei rimto, nei nerimto sportuoti, nusprendžiau pamiklinti kojas ir daugiau laiko skirti ėjimui, vietoj tuščio akių varvinimo prie kompiuterio ekrano. o artėjant rudeniop vėl save primena jau senstelėjusi mano svajonė. pradžia nuosaiki, nes angina tik pradėta nuodyti, o temperatūra dar ne taip senai buvo virš 39 – pusantros valandos apsipratimui ir jėgų pasitikrinimui. organizmas sako viskas gerai, tad kitą dieną bus galima daugiau sau leisti.

antra ėjimo diena jau buvo ilgesnė, bet ne kritiškai – 2,5 val. braidymo po apylinkes ir buvimo su savimi ir savo mintimis. kojos trepsi, nugaros neskauda, vadinasi dozė bus didinama. trečią dieną niekingos beveik 4-ios valandos ėjimo, po kurio sekančią dieną kojos buvo jau kitokios. po 3 dienų iš eilės ėjimo, 4-a diena buvo kitokia – sunkios kojos ir įtemptos blauzdos. eidamas tą dieną jau nebuvau toks švytintis, o ir mintys nebuvo vien tik gražios, nes dalį laiko užėmė pamąstymai apie kojas, ėjimą ir galimybės nueiti santjago kelią. pasitikėjimas savimi nebuvo toks stiprus kaip pirmąją dieną, o per dieną nueinami dvidešimt keli kilometrai nebus tas rezultatas, į kurį norėjau orientuotis, nes tokiu tempu ropojant ir mėnesio neužtektų nueiti 900+km.

kojos dar kojomis, dvi dienas praėjus, sąnariai adaptavosi ir kojos pradėjo įgauti darbinę formą, bet pradėjo lysti ir nenumatyti dalykai. vienas iš jų – pradėjo skaudėti kojų „pagalvėles“ – atrodo juokingas dalykas ir ta vieta, kurios niekada nei skauda, nei ji apie save duoda žinoti, bet man taip nutiko. šioje vietoje aš balsuočiau už teisingą avalynės pasirinkimą, nes bėgimo bateliai ir yra skirti bėgimui, o ne ėjimui, nors tikrai nėra pats blogiausias variantas. sekančią dieną jau ėjau su kitais bėgimo bateliais ir situacija pagerėjo. grįžus namo į gyvenimą paleidau suspenduotą ėjimo batelių užsakymą, nes artėjant rudeniui bus tikrai laiko, noro ir galimybių juos patikrinti. paskutinę dieną ėjau trail’ą su trail bėgimo avalyne – grįžau raudonu ir pritrintu kulnu. išvados padarytos.

mano užmanymas per dieną eiti 50km atrodo mažų mažiausiai utopinis, bet eiti 30-40km yra realu. nevertinta dar kuprinė su papildomu svoriu ant pečių, kas garantuoja nugaros atsakomuosius veiksmus. šiais metai jau nuėjau virš 900km, o tikslas tą patį nueiti per 1 mėnesį. eksperimentai tęsiasi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.