ilgiausias mano 2val. bėgimas (2) – pobėgiminės pagirios

ką gi, norėjau parašyti ketvirtadienį, praėjus 4-ioms dienos po bėgimo, bet atsisėdęs negalėjau rankų ant kojų pasidėti, tai nusprendžiau pailsėti ir nuo rašymo. prisiminiau kaune sporto univerkėje darytą raumenų pažeidos testą, tai šis bėgimas visiškai apie tą patį. kadangi ėjimui kojas atėmė, o nieko neveikti blogiau nei kažkoks judėjimas, tai sekančią dieną myniau į darbą dviračiu, nes eiti nebuvo techninių galimybių. antrą dieną kojų testas ėjime pasakė, kad reikėtų dar netrepsėti, tad 2 dienas iš eilės pavaikščiojau. eiti dar so so, bet lipti laiptais į apačia visą ne so so. žodžiu, atėjo 4-a diena kai jau nori-nenori reikėjo bėgti. išbėgau. viskas gerai, jeigu ne nuokalnės – raumenys įsitempia ir jaučiamas skausmas. nieko naujo, per savaitę atleidžia. daugiau tą savaitę nebėgau ir to nenorėjau – nenorėjau ne dėl skausmų ar nepatogumo, tiesiog nenorėjau. todėl tą savaitę irklavau, myniau dviratį, vaikščiojau ir riedėjau riedučiais, nes galva buvo soti bėgimu ir nebuvo įkvėpimo.

nors ir nepavargau tame mazochistiniame bėgime, bet ir nieko doro nuveikti nesugebėjau – vaizdų aplink nemačiau, nes žiūrėjau po kojomis, o mintis pasidėlioti aš kas kartą sapieginėje sugebu. šį kartą be tikslo varinėjau mintis pirmyn ir atgal. išbandyti savo kantrybę buvo smagu, kankintis nereikėjo, todėl laikas orientuotis į rimtesnius planus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *