įdomumo dėlei pasikėliau 2015 metų statistiką – per 2 pirmus mėnesius buvau surinkęs 29 valandas dviračio mynimo. šiais metais vien vasario mėn. gavosi beveik 34 valandos + 11 valandų sausio, sumoje 45 valandos, kas yra 55% augimas. tai kažką sako ir nevisai. noras neminti žiemą mane vis stipriau aplanko, bet kol kas dar laikausi, o tas noras su laiku vis stiprėja. šie metai bus kitokie, kaip ir visada – kažkas naujo, kažkas kitaip, kažkas kitur.

kaip ir dauguma dabar, renku kilometrus savo miegančiu pulsu. važiuoti į ispaniją nėra tikslo, kai mūsų kraštuose laikosi pliusas. tai belieka tik minti ir minti. matau, kiti irgi mina, vadinasi sezono atidarymas bus stiprus. balandžio pradžioje yra didelis noras pas kaimynus lenkijoje su mtb pasitikrinti jėgas, po to plateliai bus jau ne už kalnų. pamenu, kaip praeitais metais ten miriau – netikėtai ir nelauktai aplankė nevalitas. dar keletoje varžybų jis buvo mano draugas, vėliau teko skirtis. būtų gerai 30min. išminti 350w, bet tam dar nesijaučiu pasiruošęs, bet dirbu, dirbu ta linkme. panašu, kad tas darbas šį sezoną bus labiau individualus – vieniems aš per lėtas, kitiems per greitas, o dar kitus krato ar panašios diskomforto bėdos kankina. žieminiai batai dirba savo purviną darbą, nes be jų būčiau ledo gabalas ir kol šalta, nenoriu į plentą lysti ir turėti dar vieną purviną ir neplautą baiką.

sveikatos techninė apžiūra nėra bloga, kai kas reikalauja remonto ir šiuo metu tuo užsiimu. kraujo ir mikroelementų tyrimai geri, liks kardiogramą ir širdies echoskopiją pasidaryti. širdis turėtų vežti, o kojos – laikas parodys. svorio per metus nepriaugau, net numečiau 1-2kg priklausomai nuo nuotaikos, bet noras yra dar tiek pat susimažinti. imuninė sistema šūdinam žiemos-pavasario orui yra paruošta, patikrinta ir pilnai veiksminga. bus matyti kaip visa tai valina kapojant atkarpas. bendro fizinio pasirengimo šiais metais buvo mažai – sporto salė verkė manęs, o noro ten būti buvo visiškas nulis. bus galima palyginti. ir miegoti reikia daugiau.

treniruotės, jaučiu, šį sezoną bus kitokios – šis tas naujo, šis tas eksperimentinio. kaip visada – keletas sumautų gonkių nustatant bedugnės kraštus. startuoju su šia statistika.

endomondo vs strava – štai kur pasirinkimas. nuo naujųjų metų emigravau iš endomondo į strava. viso to priežastys yra šios, kurios vis brendo ir sirpo, kol atėjo laikas imtis priemonių:

  • endomondo su savo naujinimais ir klaidomis jau pradėjo gerokai įkyrėti, nes panašu, kad šiems dalykams galo krašto nesimato. o tie naujinimai labiau klaidų taisymai, neskaitant vieno didelio, kai priverstinai visiems vartotojams pakeitė išdėstymą ir dėl vartotojų didelio pasipiktinimo, sekančią dieną visiems atgal grąžino, tik naujiems vartotojams padarė „naują“ dizainą. yra klaidų kurios dar dabar neišspręstos jau ilgiau kaip pusę metų.
  • nerodo power meter’io duomenų, o paklausus kas ir kaip, atsakymas gautas kad nerodo ir neaišku kada rodys. supraskite patys kaip norite – taip ir supratau.
  • nėra segmentų – net garmin connect’e jie yra.
  • nėra inventoriaus – batų, dviračių, staklių ir t.t. jie siūlau tai spręsti per #tag’us, bet jie yra naudojami tik paieškoje ir nėra galimybės pažiūrėti konkretaus inventoriaus nuvažiuoto ar nubėgto atstumo.
  • apps’e galiojančios, bet nepratęstos, premium narystės rodymas su įkyriais pranešimais lyg ji nebūtų premium.
  • na ir dauguma kolegų labiau naudoja strava, nei endomondo.

nors strava man nuo pat pradžių nelabai patiko (dėl spalvų taipogi), bet turi tai, ko man trūko endomondo. taip pat atradau ir kitų naudingų funkcijų:

  • grupės, diskusijos.
  • savaitės ir metinio tikslo nustatymas ir jo progreso rodymas;
  • automatinis savo duomenų palyginimas žiūrint kito atleto profilį.
  • grupinis aktyvumas – važiavimas, bėgimas.
  • zwift (virtualios online dviračių varžybos internetu).

bet strava irgi ne auksas:

  • nėra trail bėgimo, skvošo pasirinkimo galimybės.
  • nėra galimybės ėjimo aktyvumui priskirti batelių.
  • nėra galimybės redaguoti aktyvumo duomenų.
  • nėra galimybės nurodyti daugiau nei vieno inventoriaus (pvz.: dviratis ir staklės).
  • nėra #tag’ų.
  • nuotrauką prie aktyvumo galima įkelti tik iš apps’o.
  • brangus metinis mokestis.

o prie strava spalvų jau baigiu priprasti.

sakoma, kad žmogaus kantrybė yra begalinė, bet net ir ji turi ribas. mėgiami bėgimo bateliai privalo būti netinkami pėdai, nes tinkami arba per pigūs, arba šūdinai populiaraus brand’o. žmonės skaito daug knygų, gal 2 per dešimtmetį. mano lova pagriuvusi, knygomis parėmiau čiužinį, tai teoriškai aš skaitau kas naktį. tas keistas vėlavimo į darbą jausmas – kuo ilgiau vėluoji, tuo geresnė nuotaika. indų neplovimas tampa naujų indų pirkimo įpročiu. beveik kaip su kojinėmis, tik jų asortimentui reikia didelio kiekio, tame periode įjungiama skalbimo mašina. vienas iš geresnių trenerių yra tinkama muzika, vien dėl to, kad nesugeba užpi$ti kaip gyvas. antroje vietoje, ko gero, yra gamta. na, ir žinoma, internetas. talentingi sportininkai sensta ir talento pradeda trūkti, o tie pensionieriai, sunkiai ir nuosekliai dirbantys, lėtai juda į priekį. kai rytai pradeda ankstėti, o darbo savaitė trumpėti, tai yra užuomina laikui. gartraukio kabinimas trunka 3 valandas.

esamuoju momentu vienintelis man duotas tikslas – 5 val. per savaitę mynimo su minimaliais tarpais tarp jų. vadinasi reikia pratintis kas 2-3 dieną lipti ant baiko. orai permainingi ir savo sąlygomis nelepina, bet šis faktas niekas neįdomus, o verkšlenti nederėtų. laiką „pateisinamoms“ priežastims ieškoti skiriu argumentų savęs įtikinėjimui praminti. sekasi visai su bėda.

kadangi su šalčiu aš nedraugauju, o vieninteliai mano žieminiai antbačiai padarė ate, tai minu su rudeniniais, kurie vakar vieną koją įkėlė į karstą. nieko gero. ką gi, svarbu save nuteikti aprangą apsirengti, o po to patikėti 1 valandos mynimo melu. taip ir stiprinu imunitetą, kantrybę ir kojų mirkymą šaltose balose. su rudeniniais antbačiais ne kažkas – užtenka iki trinapolio vienuolyno per verkius nuo jeruzalės nusileisti ir kojos jau šlapios nuo purvo ir balų. iki saulėtekio trasos nuvažiuoti virs 20 minučių – pirmyn atgal jau netoli valanda, tas gerai nuteikia, saulėtekio mažas ratukas ~1 valandą, tai laikas prabėga nemonotoniškai, jei gerai kojos laiko šilumą, sukasi didesnis ratukas, dar +10 minučių. grįžti namo juk reikia ir kampo nukirsti neina, tai tą dvacoką norom-nenorom reikia sukti. taip iš valandos nusiteikimo gaunasi virš 2-jų. o čia jau beveik pusė savaitės norma – dar geresnė motyvacija.

kai oras visai šūdinas arba drabužiai tyčiomis dar šlapi, minu zwift’ą. buvau čia atsikandęs to reikalo, bet plentiniam baikui pedalus pakeitus į mtb, situacija pilnai išsisprendė kokybine prasme, bet ne iš esmės. bent šiuo metu galiu plentinį su power meter’iu eksploatuoti. zwift’as – virtualios lenktynės internete, gera priemonė laikui užmušti, nes garaže staklės ar roleris na visiška nuobodybė. o internete laikas bėga greitai, be to dar ir motyvuoja kokia atkarpą įkalti, ar nuo rato ką nors nukratyti. be to, garaže vėsuma smagu, namie tai gaunasi prakaito varymo mašina, nes po valandos mynimo po dviračiu prakaito balutė, o apranga kiaurai šlapia. bet užtat laikas net švilpia.

čia tik pedalų sukimas, neskaitant viso kito.

pavasaris žiemą procesus spartina lyg katalizatorius, o treneris taip ir laukia kaip iš spintos išsitraukti žmonos jam naudojamą bizūną, nes nu juk reikia ant kažko atsigriebti. 5 mynimo valandos per savaitę yra vasario pirmųjų savaičių planas, kol jis labiau neįsibėgėjo, o aš jį teisinu, kad gryname šaltame ore lietuje būti reikia mano imuninei sistemai stiprinti ir tiesiog prasiblaškyti nuo uždarų patalpų co2. tiesa, dar reikia vingio parko estrados laiptukus zulinti bent kartą per savaitę pagal jo paruoštą programą, kuri, manau, dar labiau atšilus orams, bus greitai išmainyta į prioritetinį pedalų sukimą. tokia sezono pradžia būtų well fit, bet kiti mina ir po 100km per kartą (ką aš per sezoną max 1 kartą padarau) ir treniruojasi kiekvieną mielą dieną nuo kitų slėpdami savo workout’us.

šiluma kaulų nelaužo, o įdirbis į vėsios temperatūros toleravimą, šiais metais jau pradeda džiuginti, tad oras nėra toks visiškai netinkamas kaip anksčiau man atrodydavo ir net nėra toks tinkamas, kaip atrodo treneriui. nutirpus sniegui ir atleidus ledus nuo takelių, atkarpa namai-darbas tapo pravažiuojama neišsisegus pedalų, o xtr’ai dar kažko laukia savo prabangioje dėžutėje. soon manau, metai-du. prisipažinsiu, būnu kartais vatniku, kai tinkama apranga dar būna šlapia ir neskalbta, ir tenka rengtis tai, ką turiu arba tai, ką randu, kai asortimentas ne prūdai. prisimenant gaivų oras ir vėsias kojas, buvo netikėta naujų metų išvakarėse bėgti prie -15 su vienu termiaku ir windstoperiu ant jo, bei vasarinėmis kojinėmis ir rudeninėmis pirštinėmis. buvo linksma pramoga ir atraktyvūs pojūčiai.

kas kitaip nei anksčiau:

  • panašu, kad kojų pribėgioti jau nebereikia – bėgu, minu, same shit.
  • pulsas įtartinas, sneak’ina, nedrąsu prognozuoti;
  • atsirado daugiau bendro fizinio pasirengimo (bfp), tik ne kojoms;
  • užaugintas ir subrandintas kardanas;
  • užgyventa papildoma liustra ant vairo – mėgstu šviesą;
  • na ir žinoma – kiti tikslai, siekiai, lūkesčiai, viltys ir ašaros.