planšetę sunku tapšnoti. laukiu spalio pradžios, kad užbaigti niekingą sezono veiklą. batai, laukdami kalendoriaus, kaupia dulkes ir laukia savo ketvirtadienio. toršerą reikėtų pratinti prie aktyvesnio gyvenimo, o knyga naudoti ne tik kaip pagalbinį ūkio inventorių. šarikas senai manęs laukia, kaip ir aš susitikimo su juo. medžiaginį metrą reikėtų pritrumpinti, nes rodo per didelius pilvo apimties skaičius, o aš bandau mintimis deginti kalorijas. už lango jau tamsu ir vėsu, ir grybai neauga. lapų ir pijokų būrelis nuo rugsėjo atidarė sezoną ir vilioja klientus kaip išmanydami. ryte žadintuvą pakeitė interesantų skambučiai, kurie kartais norėtų būti pramiegoti.

mankšta rytais įgauna pagreitį.

nesinaudojau, nors žinojau, bet nebuvo smalsumo. juo labiau windows phone platformai instragram apps’o irgi neskelbė. įkalbėjo. neįprastas socializacijos įrankis, suprantama, kad kitoks nei facebook, kuri yra rimčiausias televizorių konkurentas. o man naujas socialinis tinklas keistas tuo, kad tu esi stebimas nepažįstamų personų. atrankos kriterijai #hashtag’ai, bet iš tokio srauto gausos tai nedaugiau kaip loterija. tas foto kvadratas turi savo savybių, originali forma su savo apribojimais ir privalumais. blog’ai †, facebook per daug asmeniškas ir paranojiškas, o instragram atviras komunikavimui. o fotografijos – tik priedanga. žiūrėsma.

pasinaudojęs proga, kad savaitę geriu antibiotikus ir negaliu nieko nei rimto, nei nerimto sportuoti, nusprendžiau pamiklinti kojas ir daugiau laiko skirti ėjimui, vietoj tuščio akių varvinimo prie kompiuterio ekrano. o artėjant rudeniop vėl save primena jau senstelėjusi mano svajonė. pradžia nuosaiki, nes angina tik pradėta nuodyti, o temperatūra dar ne taip senai buvo virš 39 – pusantros valandos apsipratimui ir jėgų pasitikrinimui. organizmas sako viskas gerai, tad kitą dieną bus galima daugiau sau leisti.

antra ėjimo diena jau buvo ilgesnė, bet ne kritiškai – 2,5 val. braidymo po apylinkes ir buvimo su savimi ir savo mintimis. kojos trepsi, nugaros neskauda, vadinasi dozė bus didinama. trečią dieną niekingos beveik 4-ios valandos ėjimo, po kurio sekančią dieną kojos buvo jau kitokios. po 3 dienų iš eilės ėjimo, 4-a diena buvo kitokia – sunkios kojos ir įtemptos blauzdos. eidamas tą dieną jau nebuvau toks švytintis, o ir mintys nebuvo vien tik gražios, nes dalį laiko užėmė pamąstymai apie kojas, ėjimą ir galimybės nueiti santjago kelią. pasitikėjimas savimi nebuvo toks stiprus kaip pirmąją dieną, o per dieną nueinami dvidešimt keli kilometrai nebus tas rezultatas, į kurį norėjau orientuotis, nes tokiu tempu ropojant ir mėnesio neužtektų nueiti 900+km.

kojos dar kojomis, dvi dienas praėjus, sąnariai adaptavosi ir kojos pradėjo įgauti darbinę formą, bet pradėjo lysti ir nenumatyti dalykai. vienas iš jų – pradėjo skaudėti kojų „pagalvėles“ – atrodo juokingas dalykas ir ta vieta, kurios niekada nei skauda, nei ji apie save duoda žinoti, bet man taip nutiko. šioje vietoje aš balsuočiau už teisingą avalynės pasirinkimą, nes bėgimo bateliai ir yra skirti bėgimui, o ne ėjimui, nors tikrai nėra pats blogiausias variantas. sekančią dieną jau ėjau su kitais bėgimo bateliais ir situacija pagerėjo. grįžus namo į gyvenimą paleidau suspenduotą ėjimo batelių užsakymą, nes artėjant rudeniui bus tikrai laiko, noro ir galimybių juos patikrinti. paskutinę dieną ėjau trail’ą su trail bėgimo avalyne – grįžau raudonu ir pritrintu kulnu. išvados padarytos.

mano užmanymas per dieną eiti 50km atrodo mažų mažiausiai utopinis, bet eiti 30-40km yra realu. nevertinta dar kuprinė su papildomu svoriu ant pečių, kas garantuoja nugaros atsakomuosius veiksmus. šiais metai jau nuėjau virš 900km, o tikslas tą patį nueiti per 1 mėnesį. eksperimentai tęsiasi.

kai viskas aplinkui prispiria, norisi trenkti duris ir garsviai visus pasiūsti į tą gerą vietą. bet aplinkui daug gerų žmonių ir būtų gaila juos pavesti dėl vieno išsišokėlio. tada ausų kamštukai dirba savo darbą. bet vis tiek norisi viską mesti per bortą ir pradėti kitą gyvenimą, pjauti žolę, vonioje traukti dainų likučius ir mėgautis garso nepraleidžiančiais stiklo paketais. iš tiesų, praradus atsiranda net du, tik ar jų reikia tiek dar nežinau. žmonės – jie tokie gyvuliai, kad net gėda. noriu bėgti ir dainuoti, kad tik jų nematyčiau savo šiltnamyje.

jei negerbi savęs, tai negerbi ir kitų. norai yra nesuderinami su darbu, bet darbas yra priemonė jiems realizuoti. aš negeriu tablečių, tik vitaminus. geriausia planavimo priemonė yra pakrautas telefonas. suplanuotame gyvenime nėra laiko gyventi. turiu 2 šaldytuvus – baltą ir šiukšliadėžę. naktinio darbo privalumas yra tyla, o trūkumas – darbas nuo 8:00. greičiausiai perdega brangiausios lemputės. lietus po kapišonu nelyja. pareigomis kvailumo nenuslėpsi. slyvos vakare gali prisidėti prie vėlavimo ryte į darbą. savos nešvaros nesimato. namie pagrindinis darbo įrankis yra internetas, o garaže – distancinis vartų pultelis. lipimas kas antrą laiptą įgavo naują formą, pavadinimu „niekas nemato“. aukštakulnių spalva  prie skalbyklės yra nesvarbi.