raudonos žvakės ir raudoni eglutės žaisliukai. norėtųsi raudonos vonelės kojos įmerkti. raudonos kojinės kandims. eglutė vazonėlyje stovinti ant raudono rankšluosčio ir knyga neraudonais viršeliais. raudonas kamuolys kojoms padžiauti, stalčiuje dulkantis negeriamas raudonas kavos puodelis. raudoni iššokantys nauji pranešimai apie laiko švaistymą. iki raudonumo nebeužpilamos akys, nes kraujas bėgtų iš nosies. nereikšmingi šauktukai pašto žinutėse, kai už lango tiek raudonų nosių ir kepurių. raudona padykusio katino nosytė į šonus traukia lūpų kampučius, o arbatinis meta raudoną šešėlį ir ruošiasi triukšmui. raudona planeta ilsisi erdvėje, kurios nematome. rytinės aušros paveikslas žadina eglutę prie įblukusio rožinio kilimo. tarp dantų įstrigusi raudona papirka, kitame žande kalėdinė silkė. diskotekoje raudona fonograma spinduliuoja gaublyje ir mirksi lankytojų akyse. nemarus raudonas vazonas kaupia gyvastį ir ignoruoja sausrą. raudonų lūpų nostalgija ant numestos nuorūkos. ilgesinga spalva. ech aš.

ir permatomas raudonas sticker’is darbe.

išblukęs kraujas.

nuotaka per vestuves avi juodais bateliais, nors pati apsirengusi baltai. ir vyrai dažniausiai juodai, nebent tik kojinės. varškės sūreliai turi savybę įpakavimo dugne palikti šokolado nugarėlę. ir arkliui aišku, kaip tai džiugina. erotika su maža krūtine neturi potencialo būti daugiau nei erotika. galvą visada skauda dėl skysčių – arba nuo pertekliaus, arba nuo trūkumo. rytas už vakarą blaivesnis, bet alkanesnis. tik kosminiai laivai sugrįžta į bazę, savotiška karo repeticija. nesimetriški paakiai yra nieko gero nežadantis ženklas. lietus yra tik šiltos snaigės. nenoriu girtis, bet pasigirsiu, o jūs man pavydėkite. nėra atviručių be adreso, bet yra tapkės su kaspinėliais. lietus lyja net ir tada, kai parduotuvėje nelyja. trobelėms reikia židinio ir sniego. valandos skaičiuojamos dešimtimis, bet tik ne darbo. lauknešėliai yra humaniški.

apžvalgų ir įspūdžių rinkinys lankantis sporto klubuose.

lytys

prasimankštinti renkasi įvairaus plauko publika. pastoviai matau jau žinomą dalį senbuvių, taip pat ir naujos mėsos, kuri, sezono metu, būna gal pastovi. vyrai ateina pasimaivyti, o moterys pabendrauti išmaniaisiais telefonais. su išimtimis. kalbant apie vyrus, tai tešlainiai mano, kad jie yra pasaulio bambos, todėl leidžia sau būti įžūliems ir žvilgsniais niekinti aplinkinius. man tokie kelia nuotaiką, nes atsiranda priežastis įjungti epitetų generavimo mašiną. man jie juokingi ne dėl savo kūno sudėjimo, o dėl savo vaidmens sporto klubo teatro scenoje. išaugusių tešlainių sutikti nepavyko, spėčiau, kad taip nenutinka. riebios merginos ateina pasportuoti, jos mobiliųjų neminko, nes tuo užsiima tik svarbios personos. vyrai mažai pliurpia, nebent ateina draugeliai, tada vienas būna mokytoju, o kitas galvos linkčiotoju – kaip asiliukai daro. mokytojai yra kieti, nes ji turi silpną auką. vyrai nemina elipsinių treniruoklių, nes tai nelygis, moterys nestumia štangų, nes jos nekočioja raumens, o ma(n)kštinasi. vyrai stebi salę, nes visi kiti vyrai yra jų konkurentai. moterys stebi vyrus. mes daug vaikštome todėl, kad norime pažiūrėti kokį svorį tas ar anas pakėlė ar nustūmė. moterys su treniruokliais dirba chaotiškai, kai vyrai su jais darbą atlieka nuosekliai – x serijų po y priėjimų, o jos truputį su vienu, truputį su kitu. vyrus tai blaško, nes erzina ir perreguliuoja techniką. yra vyrų zona, kur moterys beveik nekelia kojos, o vyrai nelipa ant steperių. tiek tie, tiek ir anie, visi kiekvieną kartą rengiasi taip pat – pamatyti žmogų su kas karto kita apranga beveik neįmanoma. kočiokai būna tylus, neretai su ausinukais. moterų su muzika lyg ir nemačiau dar.

pamatau, nusišypsau, vėliau apgalvoju. prisiminimai mina kulną. medžių lapai vis krinta, o maži žmonės gimdo raukšles. laimė moja ranką, o pats lubose matau šviestuvą perdegusiomis lempomis. tas dvejonių periodas ženkliai nesveikai per ilgas, nes už jo linijos trypia armija nelaimėlių. man skaudu gyventi kai supa neteisingas pasaulis. jis dar ir negailestingas. rodyklių krypties negaliu paisyti kaip ir remtis jų objektyvumu. jos žmogiškos, vienos tiesios, kitos raudonos. tada žinau kas yra taip. sliūkinu nuleidęs galvą ir negaliu pakelti akių iš gėdos. kad galėčiau, nusipirkčiau laiko, kuriuo pasidalinčiau su šeimomis ir vaikais. vyno butelis su kaspinu tūno spintelėje ir laukia savo antros galimybės, kai pirmoji bėga laukais ir vėjais. lengva ranka nubrauktas gyvenimas trintukui nepasiduoda ir marina kūną. veidrodis negailestingas laikui, o slidės net ir tepamos su laiku neslysti kaip tikėtasi. noriu pasirinkti kitą kryžkelę be balutės. silpno vilko dejonės.

būna, kai nori ir varžaisi, abejoji bei dvejoji, nes tai yra brangu. nebrangu tik yra tik maišas mišrainių ir viskio butelis sumoje kelių šimtų litų diapazone, nors gantelis už basanavičių jau yra brangu. aš žinau, kad dešrą aš suvalgysiu, o alkoholis neprapuls, bet lygiai taip pat savimi neabejoju, kad nauji žaislai neilgai džiugins širdį ir bus numesti į kampą. norisi naujos skalbimo mašinos, vonios ar lofto. žinau ko dar noriu, bet kam man visa tai reikalinga sunku būtų pasakyti. gal gražūs skaičiai prie treniruočių, o gal ir sportinio pasyvumo paįvairinimas. aš rytais nenoriu daryti mankštos, bet reikia, o kartais ir gaunasi. sportinių batelių namie nemažai užsiveisė, bet vat į darbą naudojamo drabužio ir avalynės jau deficitas. tenka daug pastangų įdėti norų tikslinimui ir realizacijos būdų paieškoms, bet tas sotumo jausmas yra to vertas. net ir nepigiai kainuojantis, bet ryte žadinantis geriau nei žadintuvas. o po to pusę metų ari kaip bėris kad visa tai taptų realybe.