laisvalaikis

ką gi, ką gi, dviračio sezonas tęsiasi ir buvo tęsiamas vakar, ko pasekoje net šiandien nėra jėgų. jėgos po truputį gryžta, forma gerėja, nors tai šiais metais buvo tik 2-asis mano išvažiavimas, kurio metu buvo praminta 47.7 km ir buvo važiuota jau mano „pagrindine“ atkarpa, o ne „mažuoju“ ratu. primenu, kad nereikia pamiršti namie padaryti mankštos, nes man jos nepadarius, tai labai jaučiasi kojoms – tai traukia jas arba nudiegia. nusipirkau dviratininko akinius, tai akims problemų nebuvo jaučiama, nors vėjas, kaip ir praeitą kartą, buvo labai stiprus ir ypač yra jaučiamas leidžiantis nuo akropolio ozo g. link kuro aparatūros ant geležinio vilko g. viaduko – ten reikia vairą jau laikyti.

vakar matomai šiek tiek persistengiau, nes:

  • 2-ą kartą šiais metais tiek numinti truputėlį žvėriška, nors sėdimąją skauda mažiau nei buvo tikėtasi;
  • vietomis reikėjo dviratį keletą žingsnelių pasinešti, tai jau geriau buvo ant jo sėdėti ir pedalus minti, nes jėgų tiek ėjimui, tiek ir nešimui buvo mažiau nei nulis;
  • vingio parke vietoj įprastų 2-jų užvažiavimų į kalną, važiavau 3 kartus ir jautėsi, kad jėgų tam yra;
  • šį kartą į ukmergės kalną jau „įlipau“, tik teko tai daryti senuoju šeškinės vienpusiu keliuku, kur žiema automobilių vairuotojai yra linkę kamščius apvažinėti;
  • kiekvienas rimtesnis pagreitėjimas ar jėgų atidavimas minant stovint, momentaliai taip jaučiasi raumenims, kad kartais net toks jausmas būna, kad net „vabaliukai“ kojomis bėgioja, nors kvėpavimas jau beveik adaptavosi;

pradėjau laisvalaikį 18:00, tai automobilių gatvėse buvo tikrai daug ir nesvarbu, kad aš važiavau miesto pusės link – truputėlį dar baugoka važiuoti gatve tokiame sraute. grįžti vakare namo, kai jau tamsu, darosi vėsu, o per batų ventiliacines angas jaučiamas šaltis.

mindamas pedalus svarsčiau:

  • kam joti pagrindinę (didžiąją) priekinę žvaigždę, jeigu norimam greičiui palaikyti užtenka ir vidutines;
  • kuo dažniau minsi atsistojęs, tuo labiau dėvisi grandinė, žvaigždutė ir guoliai, bet kai kuriems dviratininkams tai yra neišvengiama;
  • kaip minimum grandinę būtina pasitepti, bet ne per daug, nes tada tepalai taškysis ir ant dviratininko, kaip maximum – guolius ir mazgus po kiekvienos žiemos;
  • padangas reikia prisipūsti iki reikiamos ribos, nes per mažai pripūstos padangos – sunkiau minti, nors ir minkščiau.

ir nereikia prieš dviratį per daug prisikimšti pilvo maistu!

foto iš asmeninio archyvo

beblogindamas užtikau naujieną, kad 03.27 yra tarptautinė teatro diena ir ta proga okt teatras bilietus į artimiausius savo spektaklius parduoda po 15lt. artimiausia buvo komedija „vaidinant auką“, kuri nelabai jau komedija buvo – labiau renginys su turiniu tarp eilučių. jeigu internete režisieriaus oskaro koršunovo gerbėjai nežino, kokią žolę jis rūko, tai šis spektaklis neturėjo išskirtinių detalių, nebent distrofikę baseino lankytoją, kuri šoko su maudymosi triko (atrodo, dar ir celiulitą mačiau, bet galvos dėl to neduočiau nukirsti). panašiai kaip ir vilnius-dakaras, taip ir šis yra paremtas ne turiniu iš esmės, kaip vientiso siužeto ir minties atsekamumo, bet pavieniais juokeliais, iš kurių vieni labiau juokingi, o kiti tiesiog banaliai įgrisę. kaip dabar mėgstama, taip ir iš teatro spektaklis remiasi erotika ir gašlybe – ar iš tiesų ir moterims tai patinka? negaliu pasakyti, kad patiko, bet ir kad nepatiko taip pat – toks šiaip sau, labiau nuobodus nei prikaustantis dėmesį, 2-ą kartą neičiau.

įžanga į renginį. perkrautoje vilniaus miesto teatro aikštelėje zuja automobiliai bandydami rasti bent kokį tarpą, kad įkisštų savo ratuotą pasididžiavimą – kas borteliais, kas ant žolytės, kai kuriems ir buferių apsilamdyti negaila buvo, vietoj to, kad už kelių šimtų metrų esančioje beveik tuščioje aikštelėje prie vilniaus koncertų ir sporto rūmų – ponais esame mes gimę. informacinėje spektaklio skrajutėje buvo parašyta „1-os dalies vaidinimas“, o iš tiesų buvo dvi dalys po 1,5 val. – galbūt anksčiau ir buvo vienos dalies, bet ne dabar. žiūrovų naglumas su mobiliaisiais jau daugelio nestebina, bet sėdėjimas svetimose vietoje – tai jau įžūlu. ateina ir atsisėda lyg niekur nieko ir šlanga apsimeta, nes matomai ne visi bilietai buvo sėdimoms vietoms įsigyti.

po renginio kaip įprasta – grūstys prie rūbinės ir bandymas rūbininkui kuo greičiau į rankas įbrukti savo drabužio identifikacinį metalinį numerėlį.

nors ir žiemišką pavasarį, bet prasideda kino pavasaris, kuris turėtų nuskaidrinti mūsų nuotaikas šiltesniais jausmais. šį kartą bus 7-ios lietuviškų filmų premjeros, taip pat ir anksčiau rodytas „zero“ 2 bei „vilniaus getas 2009“. bilietų kainos prasideda nuo 10 lt, todėl kriziniais jų nepavadinsi. širdį guodžia tai, kad filmus galima bus žiūrėti ir naujajame kino teatre „pavasaris“, kuris įsikūręs šalia vyninės la boheme, o į kino seanso peržiūrą galima nueiti ir su taure vyno ar kavos puodeliu.