2-a dalis

užteks kalbų apie šūdo vadybą. po teisėjo prakalbos žodžiu duotas startas ir bėgikai pradeda varžybas. mano šių varžybų tikslas – įveikti trasą geriausiu atveju 6:00min/km tempu, todėl nuo pačios pradžios laikau ne lėtesnį bėgimo tempą, kai visi kiti rūko ir nurūko. pažymėsiu ir tai, kad bėgikų buvo vos virš 20-imt. tokių flegmų kaip aš daug nebuvo, bet man nė motais, nes mano planas „b“ buvo iš viso dabėgti iki finišo. nenorėjau aš nieko lenkti, stengiausi bėgti ne lėčiau kaip 6:00min/km tempu, tokį tempą ir laikiau. bėgimo pulso nemačiau, bet jį jaučiau ir žinojau, kad jis nėra didelis. savo silpnąsias kūno vietas žinojau, todėl stengiausi jas tausoti, nes prieš akis laukė ilga distancija ir ilgas trepsėjimo laikas. tai štai, pasiekęs dubingius, t.y. prabėgus virš 10km, aš jau nebuvau paskutinis, nors bėgti paskutiniu nėra blogai, nes nėra tų, kurie pi$tų protą, kad gali aplenkti. prabėgus dubingius dar porą bėgikų suvalgiau, bet skirtingai nei dviračių varžybose, nė viename iš pralenktų nemačiau konkurentų ir noro su jais varžytis. tiesiog bėgau savo tempu ir jeigu būtų kas mane lenkę, tai ir būtų pralenkę, nes aš bėgau sau užduotu pastoviu tempu. pastebėjau, kad įkalnės ne vienam yra rimtas iššūkis, tad pagalvojau, kad čia ne vingio parke bėgioti ir bėgikus(-es) kabinti. organizatoriai gerai perspėjo, kad 10-20km intervale bus reikalų su kalniukais, tai taip ir buvo. džiaugiuosi, kad nė vienoje vietoje nėjau, o visur bėgau – vietomis greičiau, vietomis lėčiau, bet bėgau. 20km maitinimo punkte pasigavau dar vieną bėgiką ir po to dar antrą, iš kurių vienas iki 30km dar kabėjo ant kojos giliai ir garsiai šnopuodamas. laikas bėgo greitai, nors ir bėgau be ausinuko, bet bėgimo trasos ir gamtos įvairovė neleido skraidyti padebesiais. prisižiūrėjo visko – vienvėžių bei dvivėžių miško takelių, pelkėtų keliukų, kaimų, pievų, sodybų, molio, ežerų, upeliukų, stručių, medžių, saulės, žvyrkelių, grybų, griovių, tvorų.

mano maitinimo taisyklė buvo paprasta – kas 10km energetinis geliukas su bananu, o po pirmųjų 5km gurkšnis skysčio kas 1km. su savimi turėjau pasiėmęs ir kitokio maisto, bet jo neprireikė. gėriau ne vandenį, o angliavandenius ir elektrolitus – dar nuo dviračių sporto laiko patikrintas vitargo electrolyte ir prieš pat varžybas iš vokiečių gautas dextro energy carbo mineral drink. vitargo yra geras gėralas, bet labai pabodęs ir kyslas, o dextro šviežesnis ir aštresnis, todėl kad 10km gerdavau tai vieną, tai kitą. organizatorių maitinimo punktai bus kas 10km, starto vietoje buvo galima palikti savo paketą kiekvienam maitinimo punktui, kurį organizatoriai prieš varžybas su savimi paėmė į maitinimo taškus. maitinimo punktuose buvo vandens ir bananų, ko tikrai buvo per akis įvertinant visų distancijų dalyvių skaičių ir startinį mokestis, kuris buvo niekingai mažas – tik 30 litų.

nuo 20 iki 30-o kilometro bėgimo takelis ėjo visiškai šalia asvejos ežero siauru dvivėžiu miško takeliu. nors distancija ir netrumpa, bet ji neprailgo, nes už nugaros netoliese girdėjau kito varžybininko šnopavimą. 30-ame km buvo sekantis maitinimo punktas, po kurio sekė šioks-toks kalniukas, kuriame užmačiau dar vieną taikinį. šiame maitinimo punkte vienas mano konkurentas atsiliko maitinimo punkte, o aš bėgau toliau. ne daugiau kaip trejetas kilometrų ir pasiekiau kitą taikinį vardu bėgikas. pagyriau jį, kad gerai bėga, nes pamenu, kaip pirmuosiuose kilometruose jis mane aplenkė, o dabar aš nubėgau toliau – šis ant rato-kojos nesėdo kaip prieš tai pasitaikęs. kaip visada, vienas bėgu toliau. prasidėjo pievos ir jose paspaudžiau tapkę iki ~5:00min/km tempo ir taip keletas km. savijauta gera, nieko neskauda, tik jaučiu kairės kojos didžiąją nuospaudą, kurią pritryniau per ketvirtadienio intervalus. neatsargus kojos pastatymas ir kurį laiką jaučiu skausmą. saugausi kiek įmanoma ir žiūriu kur statau kojas. pakeliui susirenku dar keletą bėgikų, kurie bėga aplink pusę ežero, 30km distanciją, ir trasa vėl tuščia.

daug nevyniojant vatos, laikrodžio skaitliukui prisukus 40km, slaptas ir negalvotas pasąmonės tikslas „c“ buvo visai šalia – įveikti maratono distanciją, o likę 2km neprailgo. vienas slaptas tikslas įgyvendintas, o galvoje ieškai argumentų, kad likę 14km tikrai nėra daug. pakeliui link 50-uko susirinkau dar porą lavonų, kurie visiškai buvo nusilesę, labiau ėjo nei bėgo. bėgau toliau.

sunkiausi buvo paskutiniai kilometrai po 50-ties, nes ne kiek fiziškai pavargsti, kiek psichologiškai užsipi$i. viskas pabodo. paskutiniuose 5-iuose kilometruose užmačiau 2 bėgikus, kurie pamatę mane pradėjo desperatiškai atgal dairytis. kadangi jie laikė tempą panašų manajam, tai prie jų artėjau labai labai lengvai, bet nepakankamai. prisiminiau savo pagrindinį tikslą, nors jau ruošiausi juos atakuoti – tikslas baigti distanciją, sveikam ir gyvam. minties vytis atsisakiau ir palaikydamas pastovų atstumą, visi kartu mes judėjome link finišo.

finišas pastoviu bėgimo tempu, po jo truputis laiko kojoms prasieiti (jau žinojau, kad po ilgo bėgimo nevalia iš karto sustoti, nes gresia išvirtinas nuo kojų, todėl finišavus tempą sumažinau iki lengvo bėgimo, o po to tik iki greito ėjimo, kuris virto lėtu ėjimu ir lengvu sustojimu). tempimo pratimai ir kontrastinė vonelė vandenyje. aš tai padariau! tai buvo pirmoji šių metų mano avantiūra, bet pasirodo – nepaskutinė.

laukiame tęsinio…

1-a dalis

šį kartą starto arka pulso nekėlė, nes dar pats nesuvokiau, ką aš ten veikiau. keletas panašių bepročių pagausėję iki keliolikos – vis tik sunku tokius ligonius šeštadienio rytą užmotyvuoti būti prie ežero, o ne miegoti iki pietų šašlykais prasmirdusiais drabužiais ir nuvemtomis rankomis. kas matyti, kas ne, persimetu vienu kitu žodžiu su matytais veidais. vieni rimtai nusiteikę, kiti, matomai, jau galvoja apie teisingą vakarą prie balos su vyno taure. smagu stebėti vienų jaudulį prieš artėjantį startą, kaip lygiai taip pat smalsu ir įvairių kalbų pasiklausyti ar akis paganyti į sporto pasaulio atletus. man, kaip žemės dulkei, tai visiška avantiūra, neskaitant kelių atsitiktinių ilgesnių prabėgimų ir jų pasekmių. situacija graudi kaip niekad, nes faktai bylojo bėgti kur kas mažiau. tai štai, į startą nesiveržiau ir netūpčiojau valandą prieš – atvykau likus pusvalandžiui iki starto, kad pasiimti numerį ir čipą, ir kad netektų iš nuobodybės abejomis rankomis nosį krapštyti. ramiai atlikau sau įprastus tempimo pratimus, o apšilimas bus trasoje, juo labiau su mano planuojamu tempu. tą rytą bėgimui buvau apatiškas ir galvos dėl to nekvaršinau, bet žinant save, keletas aspektų prieš bėgimą (nesvarbu ar tai varžybos, ar ne), mane neramina. 10km bėgimui viskas yra px, nes retai kokia nesąmonė išlenda, nes tai distancijai kojos jau pribėgiotos, bet pidosokui kilometrų tai visai kas kita. tuos savo „aspektus“ sugrupuočiau į svarbius ir mažiau svarbius, nes vieni yra ne px, o kiti yra dzin. būnant visai tiksliu, tai vieniems nutikus bėgimas jau nebegalimas, o kiti tik nereikšmingai įtakoja (na kaip čia pažiūrėjus) rezultatą. atkreiptinas dėmesys, kad tai yra visiškai individualus dalykas, su kuriais, galbūt, susiduriu aš ir tik aš ir paminėsiu juos, kad pats nepamirščiau.

vadinasi taip – svarbūs dalykai:

  • bėgti tai ne dviratį minti, o mano sąnariai irgi ne geležiniai. jeigu jie užsidegtų, butų padėtas taškas bėgime. guodė tik tai, kad jie jau senai liepsnojo.
  • panašiai yra su čiurna, tik reikalas čia rimtesnis, nes ta detalė pastoviai išlenda netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje – įvardinčiau kaip silpniausią savo vietą. nei tepti ją kuo, nei gerti ką nors – reikia pribėgioti ir pratimus daryti. dvi dienas prieš varžybas tempinis bėgimas man buvo į naudą, nes lengvai skaudėjo raumenis ir mane tas jausmas užveda, bet į naudą nebuvo čiurnos maudimas. tada subėgau be jokių nuotykių, bet kitos dienos rytą čiurna mane neramino. gyveni ir mokiniesi, tad 2 dozės nimesil’io ryte ir vakare buvo ne tai kad rekomenduotinos, betgi privalomos. reikalas jau ne kartą patikrintas praktiškai, dvejonių dėl efektyvumo nebuvo.
  • dehidratacijos valdymas buvo tyli misija, bet galvoje ji sėdėjo ant visos sofos iškritusi, o ne siaurą kėdutę užėmusi. svarbus akcentas beprotiško ilgio bėgime.
  • klyno trynimas lyginant su spenelių trynimu yra labai svarbi detalė, kurios negalima nuvertinti, nes nuogu pimpalu bėgti būtų kiek nejauku pačiam ir aplinkiniams, ką sėkmingai galėtum atlikti bėgdamas be viršutinės dalies. todėl šis dalykas jau senai buvo laiko patikrintas ir žinomas – aptemtos šortų stiliaus sportinės kelnaitės , o ant jų – bėgimo šortai. kiek bandžiau įvairių variantų, visi baigdavosi nutrintomis šlaunimis, bėgant besiliečiančiomis viena į kitą.

kiti argumentai buvo silpni, bet ne tokie, kad leisti jiems ramiai šikti ant kilimo, todėl į juos taipogi kreiptinas dėmesys:

  • palietus tą rudąją temą ir kad ir kaip nemalonu apie tai būtų kalbėti, bet devyngalvis slibinas mane žudo iš vidaus. patirtis byloja, kad vienas rytinis rimto reikalo tuštinimasis yra tik oazė dykumoje, todėl antras gulbės užsėdimas yra būtinas. kaip nekeista, bet vakare neprisilesiau nesąmonių ir rytas buvo labiau mieguistas, nei tupėjimas didelėmis akimis. smagu save pažinti ir džiaugiausi, kaip po poros valandų bėgimo, rudasis pradėjo atsargiai belstis į duris, bet buvo negailestingai nustumtas į kampą. priklausomai nuo situacijos, slibinas gali būti labai kaprizingas ir gerai, jeigu jis kietas, nes neatsargus atsidusimas gali būti kelnių kratymas. rašau su palengvėjimu.
  • mano kojos dar nerado tokių batų, kurie arba netrintų kulno, nespaustų mažojo kojos pirštelio, arba nepritrintų nuospaudų ant pėdų pagalvėlių. jau nuo ketvirtadienio bėgau su dvigubomis nuospaudomis, kurių vienos nuo gyvenimo, o kitos nuo bėgimo. kulno trynimas yra šlykštus jausmas, nors toleruojamas, pritrinti padai kur kas malonesni, jeigu neužlipu ant akmenuko ar šakos ta netinkama vieta – tada būna „ble“ ir keliolika sekundžių perdėtai atsargus pėdos statymas ant žemės, kol skausmą pakeičia kitos mintys.
  • pageidautina, kad papų nepritrintų ir kad batai nekliuksėtų, todėl bėgimui idealiai tinka aptempti dviratininko marškinėliai su gale esančiomis kišenėmis šlamštui susigrūsti, o ilgos kojinės puikiai sugeria nuo šortų bėgantį prakaitą ir neleidžia jam atsirasti bato viduje, nes tada garantuotai nuospaudos bus visur ir kur neįmanoma. kompresinės kojinės man patiko dar ir tuo, kad eliminuoja blauzdos raumens nestabilumą.

apie viską pagalvota, bet ne dėl visų imtasi priemonių, o organizatoriai jau rėžia kalbą ir su mobilka skaičiuoja starto sekundes. bepročiai startuoja, o visi kiti, trumpesnių distancijų bėgikai, tyliai rūko krūmuose.

tęsinys

aš ir dabar žinau, kad bėgti maratoną aš nesu pasiruošęs, o daugiausia, kiek esu nubėgęs, tai buvo pusė šios distancijos ir tai, berods, tik 2 kartus, iš kurių vienas buvo ganėtinai pagiringas. o šio bėgimo istorija prasidėjo netikėtai įdomiai, tad savo nuotykiais ir pasidalinsiu.

tą dieną, kai savo veidaknygės laiko juostoje gavau nuorodą į trail bėgimą aplink asvejos ežerą, rimtai nežiūrėjau ir apie tokią avantiūrą net negalvojau. viena-kita diskusija apie tai viešojoje erdvėje užkliuvo už mano akių ir pokštaudamas užsiregistravau tiems 55km, kurie patikslinus trasą, patapo 56-iais, bet tai tik niekinga smulkmena. giliai širdyje jau galvojau apie tai, kaip aš persiregistruosiu trumpesnei, 30km, distancijai ir baigtas čia kriukis. bet laikas vis bėgo. dviračių sezono metu stengiuosi bent 1-2 kartus prasibėgti po ~10km, kad kažkokia esantis forma baisiai nedegraduotų, bet tai ir visas mano prisilietimas prie bėgimo vasaros sezonu. tiesą sakant, apie tas varžybas aš buvau ir pamiršęs, kai prieš 3-is savaites sulaukiau bėgiojančio kolegos dviratininko skambučio, o tą kartą pokalbis buvo kiek kitoks. kalbėjome apie šį bėgimą – aš nerimtai ir linksmai, o jis pamokančiai ir motyvuojančiai. na gerai, tada aš sunerimau, nes argumentas prieš tokias varžybas prabėgti ilgą ir ramų bėgimą buvo tikslus ir kaip niekad laiku ir vietoje. taip prasidėjo mano „pasiruošimas“ 56km bėgimo registracijai, arba 30km realaus bėgimo.

tą dieną diena buvo vėsi ir puikiai tiko bėgimui. atradau šeškinės kalvų takelius, pasidariau savo maršrutą ir sukau ratus, kol saulė nenusileido, o tada lindau į asfaltą. jeigu bėgant bekele palaikyti 6min/km tempą buvo šis tas, tai bėgant asfaltu 5:30min/km tempu buvo šiek tiek lengviau. pasukau ratuką aplink rajoną, bet kilometrai nesisuko. vargais negalais surinkau 20-uką, bet taip norėjosi tų 3-ies, kad visa kita buvo šalutinės detalės, tame tarpe ir vandens deficitas. matau šalto alaus viziją, kuri palaiko mano gyvastį. bėgau toliau ir tik lengvas lietutis gaivino mano kojas ir vėsino kūną. tempo kritimo priežastis buvo aiški, bet iki tikslo trūko ne tiek jau ir daug. pamenu, kaip sunkiai tada vyniojau tuos asfalto kilometrus, bet netoli namų garmin’as 30-ą kartą suvibravo. dar keli šimtai metrų ir mano galutinė stotelė. stoju ir beveik griūnu. kojos medinės, rankų negaliu pakelti iki veido kad prakaitą nusišluostyčiau, lyg būčiau visą vakarą gyras kilnojęs. šimtą metrų šliaužiu iki namų. šį kartą pasinaudoju liftu, laiptais nelipu. atidarius duris butelis alaus dingo vienu gurkšniu. nuėjus į wc faktai patvirtina mano prognozę – dehidratavimas, nes bėgau turėdamas tik 200ml vandens. minus 5kg rytinio svorio ir pravemta naktis buvo tai, ko nenorėčiau pakartoti. įprastam svoriui atstatyti prireikė 2 parų ir daug vandens. taip baigėsi ilgiausias iki tol mano bėgimas. kolega buvo teisus – be ilgo bėgimo nežinai ko tikėtis iš dar ilgesnės distancijos per varžybas.

vėl savaitgalis ir kaip žinia laukia sekanti ilgo bėgimo repeticija. šį kartą aš jau apdairesnis, iš klaidų pasimokinęs ir repetuoju varžybų scenarijų. vanduo ir energetiniai geliukai jau kratosi kišenėje. bėgdamas eksperimentuoju su vandens vartojimu ir reikiamu jo kiekiu. kaip ir pirmą kartą, bėgu ramiai, 5:30min/km ir 130 širdies dūžių per minutę tempu, gerti pradedu nuo 5km, ir kas sekantį kilometrą vis po gurkšnį atsigeriu. gertuvės užteko lygiai 10-iai km, tad be vandens dar nubėgu dešimtuką. viso 25km. šį kartą baigęs bėgimą iš karto nestoju, bet po truputį lėtėju iki greito ėjimo ir tik tada pradedu eiti. kojos išbrinkusios, bet ne tokios, kaip praeitą kartą, o savijauta tikrai gera. pora stiklinių vandens, lengva užkanda atsistatymui ir ramus miegas naktį. liko savaitė.

paskutinę savaitę bėgau ketvirtadienį, buvo tempinė treniruotė su 6 intervalais ir po to sekančiais ramias kilometrais, sumoje 16km. šeštadienį laukė avantiūra. po stipresnių bėgimų 2 dienas jaučiu raumenis ir tai man patinka. tokie bėgimai man patinka dar ir todėl, kad po jų aš tą patį tempą galiu bėgti žemesniu pulsu. penktadienis, bėgimo išvakarėse, buvo ramus dviejų valandų mtb pramynimas kojoms pramankšinti.

šeštadienis, varžybų diena, o aš taip ir nespėjau persiregistruoti trumpesnei distancijai.

tęsinys

prieš keletą dienų, kai karštis rūkė pavėsyje, kažkur lietuvoje bėgau takeliu ir šiurenau ant žemės gulinčius sodrius lapus, kurie trumpam vis bandė vytis mano batelių padus. jiems nesėkmė, o man gera, nes bėgu ne vienas, o su šnekančia kompanija. sutikti riedutininkai kartais slysčioja ant mano spalvingos kompanijos, o aš vis bandau save įtikinti, kad rudenį man taip pat reikia riedučių, tik gaila, kad su jais po balas nepasitaškysi. saulė man atrodo jau nebe ta nuo tos dienos, kai naktys pradėjo ilgėti, nes tas jos kybojimas horizonto dugne vakarais man atrodo rudeniškai įtartinas. atėjusi kaitra meta medžių lapus ant žemės ir man primena bobų vasaros paskutinį galvos iškėlimą, nes užtenka pažvelgti į kalendorių ir abejonių nebelieka. tą jausmą dar labiau sustiprina mokyklinių prekių mugės ir vasaros sezono išpardavimai. dar truputis ir prasidės nevaldomos automobilių spūstys, nes net geriausi inžinieriai negali suvaldyti neprognozuojamo moters vairuojamo automobilio, vežančio vaikus darželin, srautą. dar geras mėnesis dviračių sezono ir bus galima bėgioti su medžiais, lapais ir lietaus lašais. na ir vorų truputis.

1 dalis

ko bepaklausi, tai nė vienas nesportuoja, bet tik nusisuk ir žiūrėk, kas antrą dieną ar dažniau suka po dešimtuką kilometrų. pastebėjau, kad patarimais visi šykštūs, tiek pradedantieji, tiek jau įgudę sportuotojai ir panašu, kad bėgime bei dviračiuose ši taisyklė galioja. aš per metus nubėgu nedaug, varganus nepilnus 800km, bet tai stengiuosi bent paviršutiniškai domėtis šio sporto ypatumais, nes nesinori nei sportiškai degraduoti, nei traumuotis. nevyniosiu gumos į vatą, pasidalinsiu ką naujo sužinojau ir išbandžiau. taigi pradedu – jeigu nori bėgti, vadinasi ir reikia bėgti. aš tam net sentenciją sugalvojau:

būdamas stipriu ėjiku, geru bėgiku nebūsi.

tuo aš noriu pasakyti, kad tik bėgiodamas galima pasiekti formą. visą laiką ramiai ir monotoniškai bėgiojant progresas bėgimo tempui bus toks niekingai mažas, kad veikiau nepastebimas, nei apčiuopiamas. išmintinga būtų „pribėgioti“ širdį ir kūną, bet tam, mano galva, per akis užtenka 3-6 mėnesių, o žmonėms, turintį fizinį pasirengimą, net ir trumpiau. bėgti aš pradėjau nuo 7:00 pace’o (tempo), kas man tikrai nebuvo lengva. žiemos ir pavasario man užteko, kad tilpčiau į 6-ias minutes, kad dar prieš keletą mėnesių man atrodė visiškai neįmanomas dalykas. vėliau pastebėjau, kad mano tobulėjimo tempas lėtai kyla, o 6-ių minučių tempas juk nekažkas. o tada ir prasidėjo mano kančios – aš tai pavadinau momentu, kai baigiasi komforto jausmas. mano grafikas buvo gan paprastas: 4-5 bėgimai per savaitę, vienas iš jų – sunkus. manau vertėtų paminėti, kad reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

  1. sunkaus bėgimo diena turi būti pastovi, tarkime trečiadienis. organizmas tomis savaitės dienomis pripranta dirbti aukštesniais apsisukimais, todėl neišsibalansuoja ir jau žino, kas tą dieną jo lauks. aš siūlau sunkias treniruotes daryti savaitės pradžioje, bet nepirmadieniais, nes sekmadienį būna ilga, bet rami treniruotė.
  2. savaitgalis, o būtent sekmadienis, turi būti ilgas, bet ramus bėgimas. sekmadienis todėl, kad varžybos pas mus būna būtent sekmadieniais, todėl pratiname save prie sekmadienio krūvio. rami, bet ilga todėl, kad varžybos nebūna trumpos, o mums reikia stiprinti ištvermę.
  3. poilsis – labai svarbus tobulėjimo elementas, nes ištisai sportuodami mes tik aliname savo kūną, ko pasekmė būna persitreniravimas, išsekimas ir ligos. po sunkios bėgimo treniruotės, sekančią dieną ramybė arba super lengvas ir trumpas pastraksėjimas yra būtini.
  4. apšilimui ir nušilimui ramiai prabėgti yra būtina nesvarbu kokia tą dieną bus treniruotė. nesivaikykime gražių skaičių kaip greitai mes bėgame, nes ateis laikas ir bus kuo pasigirti, o varžytis reikia varžybose.

nebūkime treniruočių čempionais!

sunki treniruotė, tai intervalinis, tempinis, greitėjantis ar kitoks bėgimas, intervaluose reikalaujantis daugiau jėgų nei įprastame ramiame bėgime. fartlekas taipogi tam tinka, tik jis, kaip nedisciplinuotas reikalas, manęs netraukia, nors kartais savo bėgimus juo paįvairinu. mano pirmieji intervaliniai bėgimai baigdavosi keliais intervalais, nes kitiems aš nebeturėdavau nei jėgų, nei kantrybės. pvz.: 7 intervalai po 1 minutę bėgant tempu 5:00, tarp intervalų tarpas 30 sekundžių, kuriuose tempas 6:00. bėgau intervalų tiek, kiek galėdavau, o kas kartą galėdavau vis daugiau. vėliau tokias treniruotes aš bėgdavau be pulsometro, kad savęs negąsdinti, nes tokiu tempu reikia bėgti.

mane nustebino vienas dalykas, kad po kiekvienos sunkios treniruotės ir dienos poilsio, kojos tiesiog skrisdavo – akivaizdžiai didesnis tempas tuo pačiu pulsu. kiek trukus mano lengvas bėgimas buvo 4:54 tempu. nuo tada koja pradėjo „eiti“.

tęsinys