mintys

kopūstas, nes lauke šalta, o vasarinių drabužių turiu pakankamai. juokinga? – rytoj aš iš jūsų juoksiuosi, kai drebėsite ir į mano dvejas kelnes, bent 5 viršutinius drabužius, 4 pirštines ir 2 kepures žiūrėsite su pavydo. taip, dizainu čia nekvepia, bet šilumą gerai laiko, nes ir 100 km rytinė kelionė laukia. rytas rytoj ne vieną nustebins, o aš stengsiuosi jį nustebinti, nepamirštant ir aplinkinių žmonių – šypsena ir juokas visada buvo, yra ir bus sveikatos šaltinis.

kopūstas dėl to, kad daugiasluoksnis, ir labai viliuosi, kad be ventiliacinių kirmėlių – proto, sielos ir širdies. kraujo nuleidimas nesiskaito, nes spaudimą kažkur reikia išleisti. rytoj aš būsiu daržove universitete, stovėsiu ir galva linguosiu į savo minčių takto melodiją. mintimis valdomas ausinukas, integruotas anoje ausies pusėje, bevielis neuroninis laidininkas – viskas lyg ir vietoje. su tokiais gabumas, gal, vis tik, aš daugiau nei daržovė.

kartais su ja taip susigyveni, kad sunku būna ją nuplėšti. kartais norisi, kad kiti matytų tik kaukę arba tai, ką jie patys nori matyti. mano kaukė yra chameleonas, sugeba pasikeisti, kai aš to noriu ir kartais, kai aš to nenoriu. žaidimu to nepavadinsi, tai gyvenimas, kuris ne visada rožėmis klotas ir kuriame kelio pasirinkimas dažnai nuo mūsų nepriklauso. aš žinau tikslią vietą, į kurią mintyse su šypsena, kartais siunčiu. būna momentų, kai nesinori šypsotis ir nesinori tokių kryptingų situacijų, nes tai lyg energetinė bedugnė, pasireiškiantys žilstančiais plaukais. kaukė stipri, bet po ja mes esame pažeidžiami, bet ne silpni, jautrūs, bet ne verksniai.

kaukė dirba, 8-ias valandas – tai lyg kaklaraiščio rišimas ir savęs į jo kilpą nėrimas. svarstau, ar verta nešioti kaklaraiščius.

sėdžiu be minčių ir žiūru kaip ant balkono turėklų laša žiemos lietus. priešais matau namą, žiūriu į vieną tašką ir taip galiu sėdėti ilgai, nes mintys amputuotos. norėčiau įamžinti lašus, išsitaškančius į šonus, bet neturiu priemonių, o jų galiojimo terminas yra akimirka. daug lašų ir daug akimirkų, daug neišnaudotų progų. pienas ir dešra galioja ribotą laiko tarpsnį, ribotas yra ir žmogaus galiojimas. ir vis tiek ateis tas laikas, kai leidžiant karstą į duobę kažkieno akys, niekieno nematomos, žiūrės į tą procesiją nefokusuoti žvilgsniu ir be minčių bus paskendęs savo galiojimo laiko ribose. kartais galima sėkmingai skanauti pasibaigusio galiojimo konservus, kurie dar yra valgomi ir skanūs, bet per vieną kartą nesukirsti, kitam kartui jie jau nebetinkami. life extension care pack būtų išsigelbėjimas. kam lemta nuskęsti, tas autoavarijoje nežus.

pabudę iš miego dažnai mes retą sapną prisimename, apie dešimtadalį statistinių vienetų. mintys taip pat turi savybę pasimiršti, paskęsti neuronų pelkėje. sapnai ir mintys tarsi ta pati tąsa, srauto greitkelis, verdantis neatauštantis procesas. kažkuris iš jų yra susiaurėjimas, butelio kaklelis, kurį aš kartais nugaliu bloknotu ir pieštuku. kitą dieną ir pats nustembu savo sapnais, o su minčių nuotėkiu kovoju užrašine mobiliąjame telefone. kartais geriau savęs nestebinti ir leisti pasimiršti. pasimiršti ir tam, kad tomis lėtomis fiksavimo priemonėmis nestabdyti to srauto, kurio nepasivyti, nebent užfiksuoti trupinius. o atsiradusios tuščios erdvės vietą greitai užpildys kitos mintys ir sapnai.

plaukuotos rankos ir jas nepaleidžiančios mėlynos venos, lyg virvės suveržusios. jausmas toks, lyg būtum apsimovęs plačias kelnes, o ant jų – aptemptas timpas, nuo kurių pradėjo rastis raukšlės. pasižiūriu į raukšles, bandau jas nukratyti, o jos vis vietoje, lyg įsisenėjusios upių vagos. dabar suprantu, kodėl žmonių yra lygintuvais nuplikytos rankos – raukšlės neišsilygins, nebandykite. vartau rankas, o jos vis tos pačios, nelygu vandens stiklinę sukioti. baisu jų neperlaužti, bet ir tai nesiseka, guminės šlykštynės. šios venos mačiusios dūrių gerąja prasme, jautusios ir skausmo. juokas, bet iš venų plaukai neauga, guminė šlanga dnr kontrabandai vykdyti. bet man jų glamžyti nepavyksta, tai ne man skirta prerogatyva ir aš tai pateisinu. suprantu, kad kaltas, sotindamas jas buitinėmis atliekomis, nes skiepai negydo širdies. adatos taip pat negydo, bet keletą minučių ramina. jaučiu, kad ateis ta diena, kai tai galėsiu palyginti tik su jautriais bulvių traškučiais.