kai pradedi periodiškai susidurti su maisto virškinimu, iš pradžių numoji į visa tai ranka, nes draugams ir aplinkiniams viskas tvarkoje – kemša aštrias picas užsigerdami coca-cola ar sprite ir laimingi sau gyvena. pirmas kartas nurašomas ant blogo maisto, t.y. seno, antras kartas ant atsitiktinio sutapimo, trečias – ant nuovargio ir pan. bet situacijai nesikeičiant tenka eiti pas medikus ryti žarną (endoskopinis skrandžio tyrimas) ir klausyti rezultatų, kurie tikrai negali būti man skirti. tiesa žiauri. diagnozė, išvados, rekomendacijos, prevencija ir gyvenimo būdo keitimas. aš mėgstu sakyti, kad

maistas yra vienas iš gyvenimo malonumų.

sunku kovoti su malonumais, nes taip jau yra, kad beveik viskas, kad teikia malonumą, yra žalinga (bet apie tai kitą kartą). maistas, gėrimai, dažnumas – trys pagrindiniai akcentai būti pripūstu pilvu ar jaustis žvaliai. su laiku prikimšto pilvo malonumą pakeičia saikingo maisto kiekio patalpinimas į skrandį ir gera savijauta, bet čia kelias netrumpas, nes aš vis dar valgau akimis. taigi va, tai ką mėgau, medikai pasakė šiukštu, o kai kuriuos gėrimus aš ir pats supratau, kad verčiau juos pamiršti savo valgiaraštyje.

  • coca-cola, originalas ar generikas, ar bet kuris kitas gazuotas limonadas, beveik visi jie man beprotiškai skanūs ir labai trokštami karštą vasaros dieną. gėrimas kaip gėrimas, jeigu ne 2 savybės – burbulai ir cukrus. burbulus dar galima nuvėdėti, bet su cukrais pašalinimu jau striuka. po varžybų ar ilgos treniruotės leidžiu sau atsigerti, nes jaučiu kad kraujyje būna nukritęs cukraus kiekis, bet tai iš esmės – cukrus yra blogis ir apie tai daug medžiagos internete.
  • mano taip mėgiama juoda arbata, ir ypač čefyras, neigiamai veikia skrandžio aplinką, todėl persiorientavau į lengvas arbatas, kartais net ir tą pačią juodą. stipri arbata yra stiprus dirgiklis, o taip atrodo neplautas juodos arbatos puodelis, tai galima tik nutuokti, kas darosi skrandyje:
  • man visada patikdavo pienas, ir kuo jis riebesnis, tuo man būdavo skanesnis. jeigu pirkdavau, tai ne silpnesnį kaip 3,2%. pusė litro pieno iš karto – būdavo vieni juokai. ir dabar taip galėčiau, bet prie to pusbutelio dar reikėtų pusdienio virškinimai, blogos savijautos ir išpūsto pilvo. ačiū, bet ne. be to, pienas yra gan kaloringas.
  • gazuotas mineralinis vanduo – kalis, magnis ir kiti mineralai, bet čia vėl burbulai pakiša koją. pradėjo rastis negazuoto mineralinio vandens, bet dėl neskanumo nevartoju.
  • obuolių sultys – visiška kalorijų bomba ir viena stikline sustoti neina.

ir dar stengiuosi laikyti šių taisyklių:

  • pavalgius iš karto negerti, išgėrus iš karto nevalgyti;
  • neprisigerti daug vienu metu;
  • nemaišyti skirtingų gėrimų vienu metu;
  • negerti prieš ar po vaisių vartojimo.

 

vėsus rytas su karšta arbata pakeliui į darbą. jokio skubėjimo, jokios įtampos ar stresas. žinių radijas čiauška savo istorijas, o saulė akina vairuotojus. mane taip pat, bet aš ramus. darbe reikalai klostosi tyliai, bet įgaudami pagreitį. link pietų liūdni dalykai pradeda kauptis, nors pietūs buvo skanūs, bet mažumėlę ankstyvi, dėl ko išpampo pilvas, nors ne kritiškai. grįžimas pėsčiomis buvo greitesnis nei ėjimas pirmyn, bet pilnesnis mintimis. prie darbo pulto jau kalnas situacijų, kurios reikalauja sprendimo. būtų niekis, jei ne laiko spaudimas. matau, kad veiksmas vyksta, bet rezultatu netikiu. bėda viena nevaikšto ir aš jos jau laukiau. šnipštas sau, o darbo valandos yra ribotos ir dar ketvirtadienio ritualas. grįžus į triobą pasitiko sportiniai organizaciniai neaiškumai, kai žmonės nemokamus dalykus supranta kaip jiems skirtą duotybę be atsakomybės, bet su reikalavimu daugiau nemokamų dovanų. komandiškumas čia nedalyvauja, nes nemokamuose dalykuose tokios sąvokos nėra – vieni privalo duoti daug, kiti reikalauja dar daugiau. toks jų supratimas. kalti lieka tik davėjai, kad nedadavė, o gavėjai kaltais nebūna, ne jie juk nemokamai ima, už tai jiems reikia dėkoti ir lankstytis. nepakeliui man su tokiais, nes vertybės per daug skirtingos. kantrybė ne medinė. šiandien pasitaikė irzli diena.

lygiai prie savaitę bėgdamas susivariau koją ir įvardinčiau tai kaip trail bėgimo „privalumus“. asfalte nėra šaknų, kalnų, slidžios žolės, nėra nelygumų, nėra kur ir kojos išsisukti, nebent duobė į kelią išbėgtų. tokie prieš savaitę man buvo sapieginės takeliai. bėgome trise, šuns nebuvo, linksmai besišnekučiuodami ir atsipalaidavę, todėl dėmesys buvo į blevyzgas, o ne į miško takelį prieš nosį. pasišokinėdamas straksėjau kol neprisižaidžiau – apmaudu ir kvaila, nes beveik visi tie takeliai puikiai žinomi ir nubėgioti. o išvadas, nors ir traumos priverstas, padaryti teko:

  • dėmesys – kad ir kaip smagu, nereikia prarasti budrumo ir atidumo, nes kiekviena trauma tai ne tik prarastas laikas, forma, bet ir randas fiziniam pajėgumui;
  • straksėjimas, šuoliavimas – never ever to nereikia daryti miške, kur šaknys, pakalnės ir slidi danga, nes nesėkme garantuota;
  • žinant savo problemas ir silpnas vietas, reikia stengtis užbėgti įvykiams už akių. kaip liaudies patarlė byloja – atsarga gėdos nedaro.

visa tai yra galvos problemos, bet be jų dar yra techninių, į kurias nevertėtų ranka numoti. štai mano silpnoji vieta yra dešinės kojos čiurna ir jos raiščiai. kai nėra kas pirštu pagrūmotų, tenka apmaudžiai mokintis iš savo klaidų. iš anksčiau ir dabar mano išvados yra tokios:

  • nuo aukštesnių vietų nesileisti „silpna“ koja, žingsniuką reikia sudėlioti taip, kad nusileidimas iš pradžių būtų sveika koja;
  • avalynė – nors inov-8 race ultra 270 man labai patinka, bet pasigilinus į šių batų specifikacijas ir vertinimus, tai nėra patys stabiliausi miške bėgti sportiniai bateliai. o tai jau žinutė man.inov-8 ultra race 270 specifikacija

viskas buvo taip: nuokalnė, straksėjimas, silpnosios kojos nestabilumas ant šakos, garsas „pokšt“ ir aš jau patiestas. anksčiau man taip būdavo, kad taip niksteliu šią koją, bet po 2 dienų būdavau sveikas. ir šį kartą būčiau buvęs ramus, jei ne „pokšt“ garsas. pirma mintį – koja lūžo. palaukiau atsirėmęs į medį kol šiek tiek atlėgo skausmas ir pabandžiau lengvai judėti. pusė velnio, koją skauda, bet pakenčiamai. kelis kartus aštriai nudiegė ir mintis, kad lūžo koja dar labiau sustiprėjo.gerai, kad buvau ne vienas – pagalba buvo po ranka, bet čia dar viena pamoka man:

visada turėti mobilųjį telefoną pagalbai išsikviesti!

kojos traumą patyriau likus ~1,5km iki finišo, kas dar labiau liūdina, bet iš kitos pusės žiūrint, reikėjo sąlyginai nedidelį atstumą paršliaužti. pirmas dalykas parsiradus –  įkalti nimesil, kuris mažina skausmą ir uždegimą. nusiprausiau – koja ties čiurna smarkiai ištino, mėlynių nesimatė. lipti laiptais į viršų pusė bėdos, lipti žemyn – vietomis aštrus skausmas lyg kas durtų. nieko nelieka tik važiuoti į traumatologinį punktą.

bilietėlis pas traumatologą

traumpunkte daktaras abejingai pažiūrėjo, padarė rentgeno nuotraukas – be lūžių, o tas džiugino, bet nors rentgeno nuotraukose nesimatė, daktaras diagnozavo ženklų pėdos raiščių plyšimą, paminėjo net 1cm ir daugiau (turbūt labai blogai) ir paskyrė tokį traumos gydymą:

  • pirmomis dienomis koją šaldyti kiek įmanoma daugiau ir ilgiau – grįžęs namuose koją laikiau šalto vandens vonelėje kol pas nepamėlynavau;
  • koją laikyti aukštai pakėlus;
  • stabilizuoti pėdą naudojant įtvarą arba elastinį bintą;
  • na ir žinoma – kuo mažiau vaikščioti.

pirmadienis, sekanti diena po traumos, kojos sutinimas, nors dar nepilnai, bet jau atslūgęs. neabejingas specialistas mane išklausė, paminkė pėdą, identifikavo skausmo vietas ir po 2 savaičių paskyrė magnetinio rezonanso tyrimą. minkant pėdą nusistebėjo, kad ji laikosi (matyt geras ženklas). miegoti liepė taip pat apsivyniojus elastiniu bintu. pirmas kelias naktis naktį teko keltis iš lovos ir nusivynioti elastinį bintą, nes koją pradėdavo mausti neapsakomai – turiu įtarimą, kad ir per stipriai jį užsivyniodavau.

praėjo lygiai savaitė, vaikščioti jau galiu beveik nešlubuodamas, bet dar saugausi ir labai atsargiai einu. koja ištisai apvyniota elastiniu bintu laukia savo tyrimo datos.

elastiniu bintu apvyniota pėda

pradžia

trumpa ta kažko stovykla, kai atvažiuoji savaitei su trupučiu ir iš tų dienų dar 2 išbrauki dėl kelionės pirmyn ir atgal. per trumpas laikas tokiems pinigams išleisti, tad jeigu trenktis čia, tai ne trumpiau kaip 2 savaitėms. mynimas gerai, jeigu ne audra ar uraganas, bet vakariniai alkoholio vartojimai, nors ir su miela kompanija, sekina labiau nei pačios treniruotės, o ir kuria vien nuostolį, o ne naudą. viena kita knyga šioje apelsinų respublikoje yra tinkama alternatyva alaus dusinimui ir kepenų naikinimui. nors lietuvių tuo metu buvo bent 20 piliečių, visi mina su savo draugais ar kolektyvais, sau patogiu laiku ir su savo kolegiškai asmeniniais plepalais, todėl nereikėtų tikėtis, kad iš dangaus čia nukritus, bus miškas rankų norinčių kartu paminti, nebent esi profesionalas. taip ir mes mynėme savo mažoje kompanijoje, su savais juokeliais. keli šios kelios kelionės aspektai, kuriuos aš įsisąmoninau:

  • jeigu vykti, tai bent 2 savaitėms;
  • maitinimas pigesnis gyvenant apartamentuose su virtuve;
  • 2 skrydžiai lėktuvu ir bent 100km automobiliu yra blogis;
  • dviračio gabenimas su persėdimais yra didelis nepatogumas ir galvos skausmas;
  • plentinio dviračio nuoma savaitei už 125 eurus yra tikrai geras variantas;
  • skrydis per londoną yra laiko gaišinimas.

viską sudėjus, kitais metais planuoju į italiją – vienas nebrangus tiesioginis skrydis ir tik keliais laipsniais vėsesnė temperatūra.

bėgikų stovyklos jau senai susiskaldžiusios į 2 grupes – suunto sportinių laikrodžių gerbėjų ir garmin fenix. aš, kaip senas garmin vartotojas, jau senai norėjau išbandyti tą bėgikų stebuklu vadinamą suunto ir dabar tam atėjo laikas – visai nesenai pasirodė naujais jų flagmanas suunto spartan, kurį ir įsigijau, nepaisant labai blogų interneto rašytojų komentarų ir jau anonsavus garmin fenix 5’ą modelį. kaip smalsus pilietis, norėjau argumentų, kodėl bėgikai taip myli suunto ir nemyli garmin. vienintelis man jų žinomas argumentas – tikslumas, kas, mano subjektyvia nuomone, yra nulemta programinės įrangos – firmware. specifikacijos ir techniniai duomenys sau, o aš pasidalinsiu praktiniu savo palyginimu, kaip vartotojas, naudojęs garmin forerunner 610, fenix 2, o dabar naudojantis fenix 3 ir suunto spartan sport. sport o ne ultra todėl, kad jau sport versija lietuvoje smarkiai overprice’inta, o pirkti už papildomus 100+ eurų termometro ir altimetro funkcijas nemačiau prasmės. ar per varžybas mano įveiktą distanciją laikrodys įvertins 500 ar 550 metrų, nuo to ta distancija nepasikeis, o gražių skaičių aš nesivaikau. temperatūra, iš esmės, yra nice to have ir mano treniruočių (nes jose praleidžiame daugiau kaip 95% laiko) kokybės tai neįtakoja. prieš apžvalgą dar trumpai – lyginti spartan su fenix 3 jau nederėtų, kai yra fenix 5. taigi, suuntu spartan ir fenix 3 palyginimas – žiūrime ką turime.

  • bėgioju atkarpas ir tam garmin’e yra workout’ai – susistatau programa, kad žinočiau kada bėgti lėtai, kada greitai, kokiu tempu bėgti ir pan. kiekvieną žingsnį kokiu tempu ir kaip bėgti sako laikrodis. jeigu bėgu per greitai – vienaip vibruoja, jeigu bėgu lėtai – vibruoja kitaip. parametrų daug – laikas, tempas, hr, pace ir t.t. nes negi žiūrėsi į laikrodį ar prabėgai tuos 800m ar dar reikia kapoti? spartan to neturi – atkarpų treniruotės gaunasi laikrodžio stebėjimas. automatiškai ir strava analizuoti negali, nes strava rodo garmin sukurtus workoutus. aišku, galima iš akies spartan’e spausti lap, bet dar ir spaudinėti kažką reikia. nenoriu.
  • mėgstu maršrutus bėgti pagal gpx track’us – nusikopijuoju į fenix 5, užstatau ir bėgu. likus 30-50m iki posūkio, jis man suvibruoja ir ekrane parodo už kiek metrų ir į kurią pusę bus posūkis. maloni funkcija, kurios spartan taip pat neturi, o vėl ištisai stebėti žemėlapį laikrodyje nenoriu, nes tada padidėja tikimybė pasigauti zuikių.
  • fenix’e nuklydus nuo track’o laikrodis informuoja „off course“ – saprtan’ui mano nukrypimas nuo kurso visiškai neįdomus – čia mūsų nuomonės kardinaliai skiriasi.
  • žemėlapio zoom’as – garmin’e galima nusistatyti ar zoom’as būtų automatinis, ar pasirinktas. trail bėgimams aš naudoju konkretų zoom’ą, kuris visą kelią man toks ir išlieka. jeigu labai reikia, bėgant aš pasididinu ar pasimažinu žemėlapio mastelį, kuris vėliau grįžta į mano nustatytą. spartan mastelio dydžio keitimo funkcijos neradau. nepatogu.
  • spartan žemėlapis tamsus – net dieną sunkiai matosi track’as, o saulei pašvietus dar ir ekranas blizga. prasikeikimas. fenix 3 žemėlapis ryškus ir baltame fone – viskas kaip ant delno.
  • žiemą truputį bėgiojau kalnuose, tai prasikeikiau su suunto spartan touchscreen’u – net forerunner 610 jis buvo geriau reaguojantis. nei su pirštine, nei be pirštinių žiemą jis labiau neveikiantis nei veikiantis. o kai šilta lauke, tai sunkiai reaguoja dėl prakaituotų rankų. irgi negerai.
  • su tapšnokliu spartan ekranu dar ir kita problema kartojasi – neina užrakinti ekrano, kad laikrodis būdamas po pirštine ar ranka braukiant prakaitą neužsimaigytų ir nepasikeistų norimas ekranas – tokios funkcijos aš irgi neradau, o kartą parbėgau su užpauzintu bėgimu. beje – vibravimą po paskutinio atnaujinimo patvarkė, dabar jis geriau veikia ir labiau jaučiamas.
  • rudenį ir žiemą dažnai bėgu tamsiu paros metus, todėl fenix’e naudoju apšvietimo režimą, kai ekrano pašvietimas užgęsta ne po x sekundžių, o tada, kai aš paspaudžiu mygtuką – bet kada pakėlęs ranką matau apšviesta ekraną su man aktualiais duomenimis. suunto spartan to vėl neturi.

suunto spartan vs garmin fenix 3 palyginimas

dar keletas smulkmenų, bet vis tiek:

  • spartan pagal laiko zonas nepakoreguoja laikrodžio – būnant svetur tai erzina, fenix 3 tai turi.
  • spartan paskutinis žadėtas atnaujinimas vėlavo mažiausiai mėnesį – just in case, žinojimui.
  • spartan duomenų nukrovimui reikia naudoti laidą, kai fenix 3 duomenis perduoda wifi – kol nusiprausiu, duomenys jau būna perduoti.
  • spartan sport baterija yra visiškai gaidys – net nieko nedarant išsikrauna per savaitę.
  • garantinis aptarnavimas – garmin fenix 2 teko kartą nešti į garantinį, po savaitės gavau naują laikrodį, nes garmin neremontuoja, o iš karto keičia naujais ir tai daroma tiesiai per atstovą lietuvoje. su suunto garantiniu lietuvoje dar nesusidūriau, bet teko girdėti atsiliepimų, kad nenori priimti, kad siunčia į estiją mat per juos perka – tai trunka labai ilgai.
  • subjektyviai – labai nepatogus ir neintuityvus valdymas, nors po paskutinio atnaujinimo valdymas tapo šiek tiek aiškesnis.

ir pabaigai, turbūt pagrindinis bėgikų argumentas – tikslumas. šiandien bėgau su kolega – jis bėgo su suunto ambit3 peak, aš su garmin fenix 3. per 1:40val. bėgimo, man sukilimo rodė 598, o jam – 600m.