politika

lygybės ženklas:

  • 3570 tonų investicinio aukso, kurio tona kainuoja 140 milijonų litų;
  • 28-ios naujos kartu su hitachi planuojamos statyti visagino atominės elektrinės, kurių kiekvienai reikia ne mažiau kaip 8-erių metų, o vienos atominės elektrinės kaina apie 17 milijardų litų;
  • 12.5 tunelių per lamanšą, kurio ilgis 50.5 km, iš kurių 39 km driekiasi po vandeniu ir kurio statybos truko 7 metus. tunelio kaina 40 milijardų litų;
  • 3-jų metų korporacijos microsoft pajamos;
  • išeina ir dar šiek tiek pinigų lieka nuo ričardo bransono pastatyto pirmojo pasaulyje kosmoso oro uosto, kuris kainavo 562 milijardus litų;
  • pusė didžiausios pasaulio įmonės wal-mart stores, kurios metų pajamos yra 1055 milijardai litų;
  • pusė bankrutavusio jav investicinio banko lehman brothers vertės, nuo kurio prasidėjo pasaulio ekonomikų nuosmukis. pretenzijų bankui dydis siekia 922 milijardus litų;
  • taip pat pusė apple vertės, kuri greitai gali lenkti microsoft ir google kartu sudėjus. apple akcijų vertė – 950 milijardų litų;
  • ir pabaigai – 1:1 kainavo 40-imt metų jav vykdyta space shuttle kosmoso tyrimų programa, kainavusi 490 milijardų litų.

tiek, arba 500 milijardų litų (145 milijardai eurų), mes norime sumokėti tinginiams ir veltėdžiams graikams, kurie net dirbti nenori.

pinigai, pinigai, aplinkui vien tik jie arba kalbos apie juos. jų neturėjimas didina bedarbystę arba skatina nusikalstamą veiklą, o jų buvimas skatina jų leidimą, atsikratymą ir taip keičia žmogaus psichologinį klimatą. nūdieną mes keliamės ir einame miegoti šlamančiųjų apsuptyje, nes gyvename, maitinamės ir mėgaujamės keisdami pinigus į mums norimus daiktus, pramogas, vertybes. diena iš dienos ir, atrodo, gyvenimas teka įprasta vaga, bet pinigų mainymo įprotis, retas ar dažnas, turi savo pasekmių, nors taip nesinori likti be perkamosios galios. kartais man būna sunku pasirinkti prioritetus, nes štai su kokiomis apsisprendimo detalėmis aš susiduriu:

  • nesaugumo jausmas – sėdėdamas be buferio, protingo rezervo, santaupų, jaučiuosi nesmagiai, nors tada negalvoju apie tikslią rytdieną. jausmas esamuoju momentu, lyg išmuštas iš pusiausvyros, savo vėžės. įprasto saugumo jausmo praradimas veikia ištisai, lyg lėtai smilkstantis kvapas. atstačius indėlį nesaugumo jausmas dingsta, lieka tik neilgas priekaištavimas sau dėl pinigų išleidimo poelgio.
  • gailėjimas, gailestis. dėl smulkmenų aš savęs neūdiju, o prie didesnių sumų mane kartais aplanko šis jausmas – gaila sumokėti nemažą sumą, kuri dažniausiai būna būtina išleisti, nei kad pramogos ar laisvalaikio paslaugos. štai pavyzdys: batai dviračiui už 170 eurų daug lengviau iš piniginės išeina nei kad žieminiai batai už 400 litų, žiemą prie -20 laipsnių trypiant vasariniais laisvalaikio bateliais.
  • iš čia ir prioritetai – kad mes pirksime daiktą ar paslaugą, mūsų smegenims tai jau faktas, na o mums – tik laiko klausimas. prioritetų sudėjimas – teisingas biudžeto valdymas atsispiriant emocijoms ir šalutiniam aplinkos poveikiui.
  • sutaupyti ar uždirbti – amžinas diskusijų objektas, kaip ir diskusijos apie vištos ar kiaušinio atsiradimą. aš manau taip: pinigai yra uždirbami ir išleidžiami, taupymui gyvenimas per trumpas (nepamirštant ankstesnių punktų).
  • neracionalumas, arba корабли проебли время спички собирать.
  • gyvenimas ne pagal savo galimybes – aplinkui apstu tokių pavyzdžių, kurie man kelia nuostabą ir nesupratimą. nesupranta ir jie patys.

nors jo ir nėra, tik kažkas egzistavimui palaikyti. nuperkama daug kas, bet ne santaupomis, o ko reikia – tas arba nepraduodama , arba neįperkama. kaip žinia, nematerialiniai dalykai nėra aukcionų prekės. kaip žinia, viskas turi pradžią, o visata – pabaigą, todėl dar ne laikas daryti atvirą pinigų dingimo statistiką. jaučiu, dar yra laiko, vėliau tas pinigų srautas bus suvaldytas ir apribotas, todėl juos noriu išleisti dabar ir pačiam sprendžiant. ne, tai nereiškia, kad aš čia savanaudis, tik sprendimus priimsiu išklausęs ir nepasitaręs. klausą mano buvę darbdaviai man apgydė, nebesu toks beviltiškas. pramogos, į kurias viskas įeina, lengvina mano piniginę, degina mano gyvenimo knatą ir gilina mano (pasilaikysiu sau).

kiek save pamenu, visada sakiau:

pinigai yra uždirbami ir išleidžiami.

kad senatvėje nereikėtų ardyti pagalves ir traukti iš jų beverčius popierėlius.suprantu ir keiksnoju save dėl tų sprendimų, bet nepamirkime, kad gyvename tik vieną kartą, o kai tai prisimename, sprendimui būna lyg sviestu patepti. dabar bent neprapilu.

karas gaublyje yra užkrečiamas. lyg piktos valios rankos glostomas jis tirpdo mus savo tirpale, o mes mėgaujamės burbuliukais. nuo tada, kai verslas pradėjo panašėti į plėšimą, mes pradėjome nevaldomą bandos virsmą bevandenėmis žiopčiojančiomis žuvimis. apgauk savo artimą ir atimk paskutinį grašį už šildymą tapo reklamų objektais, o rezultate mes visi tampame išdurtais kaimynais. tautos išrinktieji kepa komisijas kaip pernykščių metų rudens lapų kupetas, atitinkamos ir netinkamos institucijos ieško kaltų vienas kitam sukiodami pirštą smilkinyje prie ausies, o tarybų socialistinė europos sąjunga rekomenduoja ir nurašinėja skolas, retkarčiais nepamiršdami naftos gavybą netoli afrikos žemyno.

bepigu žaisti iddqd žaidimą, nes tada galima lošti ne vienu frontu be pralaimėjimo. bet vat ir šiandien kalbėjome, kad net ir alternatyvus žaidimas pabosta ir tampa nuobodus, ir dažnai tampa sunku ištraukti tūzą iš perpildytos rankovės. nemėgstu futbolo į vienus vartus, todėl man ir pikta.

o rašyti norėjau visai apie ką kita.

tarybinis filmas, kur garbės žodis išsprendžia konfliktą. pagalvojus, dabar net tokio išsireiškimo nebeliko. iš žmonių lūpų ir galvų dingusi sparnuota mums indikuoja apie žmonių moralinį degradavimą. pasikeitusi socialinė santvarka ir demokratija atnešė naujų idėjų, kuriomis gyvensime dar negreitai. žmogaus teisių sąvoka tapo juodų darbų alibi, o pareigoms vietos galvoje nebelieka. nenoriu tikėti, kad demokratija yra nedirbant gauti didesnes pašalpas už dirbančius, o darbinantis išgirsti „kokiai partijai tu priklausai?“ šlykštus tos demokratijos atspindys lietuvos politikų veiduose, nes jeigu jiems viskas galima, vadinasi kažkiek galima ir mums. kokio šūdo dabar vertas garbės žodis?