asmeniškumas

netokie kaip visi, o visi juk skirtingi. nereikia manę lyginti ir klijuoti šabloną, ir trafaretų aš nemėgstu. net ir tie bent kiek yra skirtingi. taip, aš toks esu, bet ne iš pasipūtimo. savęs aš neaukštinu, tik postringauju apie skirtumus. geras blogis kitam yra blogas gėris. aš žmogus ir į jį panašus, nors elgesys kartais būna kitoks. visiems taip būna, skirtingai ir suprantama. visi yra tokie, tokie kitokie. kitoniškumas ir nesutapimas jau yra šablonai. dėl to, kad toks esu, kažkas pykta, kažkas to nežino, džiugesys ir rankos mojimas taip pat yra įmanomas. pasitaiko, kad buvimas yra suvokiamas, o sprendimai apkvailinami. žinia, kad tas dažnai yra suvokiama, bet ta kova pralaimima. faktoriai nesnaudžia, jie neršia. neskanu man tai, bet renkuosi iš blogybių ir kankinu kitus. vagiu mintis ir naikinu prisiminimus. taip, aš toks esu, neregys kurmis pilnomis saujomis pašinų. kiti irgi tokie patys kaip aš, t.y. skirtingi.

pastebėjau, kad užsiimu priežasčių paieška ir tai man nepatinka.pasitaisysiu – aš jų neieškau, jos jau surastos ir tik laukia savo eilės. kartais aplanko mintys spjauti į daug ką gyvenime. priežastis – kitokia žodžio „pasiteisinimas“ forma. net save randu kaip natūraliai įtikinti. per daug visko vienoje vietoje, kaip į krepšį telpa ribotas obuolių kiekis. aš laukiu permainų meto, kuris neišvengiamas. o žodis „noriu“ yra dviprasmiškas, kuris yra pagrįstas noru ir nenoru. priežastis įtakoja ir tingėjimas, kuris konkuruoja su noru.

klasikinis pavyzdys: aš nenoriu ryte anksti keltis, bet reikia eiti į darbą, kad gaučiau atlyginimą, kad vėliau galėčiau nedirbti ir ilgai miegoti bei mėgautis gyvenimu, kuriam reikia pinigų pragyvenimui.

ne akcija, ne reklama. pasidalinsiu, kad ir pats nepamirščiau, o vėliau – prisiminčiau. sumaišytas įpročių 10-ukas.

  1. visada perskaitau vaistų, vitaminų ir maisto papildų informacinius lapelius. noriu žinoti ką geriu ir kaip tai mane gali veikti, nes vbs (viena bobutė sakė) neargumentuoja, kaip ir kainos etiketė. svarbus man šalutinis poveikis;
  2. anksčiau užrakinęs duris vis paklibindavau rankeną – džiaugiuosi išgyvendinęs šį betikslį ritualą;
  3. gėda sakyti, bet ilgą laiką kramčiau nagus. kažkada susivokiau ir mečiau, nors įprotis taip elgtis ilgam dar buvo likęs – lyg kilnoti tuščią taurelę;
  4. kartais mane nugali koja ant kojos užsikėlimas, nors stengiuosi taip nebedaryti. esu įtikėjęs, kad negerai kai koja yra spaudžiama, be to tai ir moteriška. negilus tas mano užsispyrimas, bet man ilgalaikiai veiksmingas;
  5. praėjo dešimtmetis, kai rytais nepusryčiauju. nieko. rytą pradedu arbata, mėgstu juodą;
  6. nuo studijų laikų, gal 2-o kurso, nevartoju druskos ir cukraus, todėl dabar jaučiu tikrą maistą ir persūdytus patiekalus maitinimo įstaigose;
  7. net ir vienas būdamas nežiovauju neužsidengęs burnos ranka, nes nenoriu jaustis be kultūros net prieš patį save. tas pats ir su čiaudėjimu;
  8. gan senai darban rengiuosi kostiuminius baltinius, bet jie visada būna neužsegta viršutine saga. keletas baltinių modelių ir tai tapo taisykle;
  9. mano rytinis ritualas – keletas žadintuvų ir dar daugiau jų tildymo kartų. jau senai taip, o rytais man labai sunku keltis;
  10. be šių aksesuarų darbe jaučiuosi lyg nuogas – laikrodis, sidabrinė grandinėlė ant kaklo ir auskaras ausyje. laisvadieniais nė vieno iš jų nenešioju, nes – noriu būti laisvas!

nusipelnę artistai: miga, praeivis.

  1. sekmadieniais ir pirmadieniais nevartoju alkoholio;
  2. nekenčiu skustis ir baltinių lygintis;
  3. kas dieną vartoju vaistus;
  4. labiau patinka raudonas vynas, nei baltas;
  5. namo važiuoju į šiaulius, nors ne iš ten esu kilęs;
  6. pusryčiauju vakare;
  7. vasarą kerpuosi plikai.

internetinis dienoraštis, arba kitaip – blog’as, asmeninės nuomonės išsakymas, saviraiškos priemonė, kuri nebūtinai turi ar privalo būti skaitoma. vis tik tai dienoraštis, su cenzūra. įvertinus ankstesnius laikus, internetinis dienoraštis asmeninių buvo nuomonių išsakymo terpė, skirta išgirsti ir pamatyti jų autorius kitaip, su jais artimiau susipažinti, juos pažinti, išgirsti kitų sakomas mintis ir sau pasiimti tai, ką mes galime laikyti naudinga. buvo, o kas blog’as yra dabar?

  • gyvenimo segmentavimas į kategorijas, kas neretai visiškai nieko bendra neturi su asmeniniu gyvenimu. blog’ai tapo žiniasklaida. nedaugeliui žmonių bus įdomu skaityti apie viską vienoje vietoje, juo labiau ne apie skaitytoją supančią visuomenę ar socialinį gyvenimą, nes asmeniniai blog’erio išgyvenimai arba kasdieniai jo pojūčiai kaip ir niekam neįdomūs. pavyzdžių toli ieškoti nereikia – ministro blog’as. vargu bau ar kas skaitytų jo dienoraštį, jeigu jis rašytų kaip ryte vedžiojo šunį po pievelę arba kaip vežė vaikus į mokyklą (iš tiesų aš nežinau, ar jis turi šunį ar vaikų). priėmus prielaidą, kad toks dienoraštis yra pilnavertis, man tiesiog tokio žmogaus gaila, nes be darbo jis nieko neturi ką pasakyti, nors apie savo darbo specifiką jis nusimano. gaila kaip žmogaus, kuris neturi asmeninio gyvenimo už darbo ribų.
  • blog’ai mutavo iš dienoraščių į internetines svetaines pagal savo turinį – marketingas, politika, gyvūnai, kas, mano asmenine nuomone, yra arba verslas, arba populizmas.
  • verslo šaka – internetiniai dienoraščiai pilni reklaminių skydelių – kam save apgaudinėti, jeigu į dieną atsiranda keli lankytojai, kurie paspaudžia tą reklamą ir per dieną surenki keliasdešimt centų ar gal net litą, o norint gauti tą išmoką reikia metus laukti, kol bus pasiekta minimali išmokos suma. jeigu tai ir verslas, tada jis yra šūdinas, nes kaštai ir laiko sąnaudos prieš tokiu pinigus yra nepamatuojamos.
  • populizmas – rašau ko reikia, pasirenku populiarią kryptį, renkuosi rss prenumeratorius ir tikiuos kažko – pripažinimo, įvertinimo, laurų, puikybės, o gal dar kažko? tame sąraše nėra natūralaus gerumo būti savimi ir rašyti ką tik nori. šiandien ir aš save už rankos pagavau – sumažėjo bbzn rss prenumeratorių kiekis ir aš nusiminiau. pagalvojau ir pats nustebau, kad taip pasielgiau – aš tai rašau sau ir tame jaučiu malonumą, nesvarbu kokia tema, populiari ar niekam be manęs neįdomi. praeitą semestrą per elektroninės komercijos ir irt infrastruktūros paskaitą dėstytojas iš blog’us rašančiųjų paklausė, kam mes tai darome. mano natūralus ir greitas atsakymas buvo – sau. natūralus „aš“.
  • paslėpta reklama, kita verslo šaka. dienoraščiuose pasitaiko tokių temų pasirinkta kryptimi, kur gali įtarti, kad tai paslėpta reklama toje srityje dirbančios įmonės, svetainės ar produkto, taip pat backlink’ų palikimas, pagerank kėlimas ir seo sprendimai, kurie patys iš savęs nėra straipsnio autoriaus pasaulio suvokimo dalis. dažniausiai.
  • provokacija – bulvarinis rašymas padidinti pigių lankytojų srautą. nieko asmeniška.
  • multiblog’as – daugiau nei vieno autoriaus mintys, bet jos segmentuotos, griežtai pagal „dienoraščio“ temą, kotegorizuotas bandos jausmas.
  • asmeniškumo praradimas – viskas, kas aukščiau aprašyta, nėra susiję su pilnos asmeninės nuomonės išraiška skaitytojo nuomonei apie autorių susidaryti. jeigu autorius rašo ne visomis temomis, pvz.: tik apie fotografiją, mes galėsime susidaryti nuomonę tik apie jį, kaip fotografą – gerą, blogą ar tiesiog nevykusį. nors dabartinės svetainės nuo internetinių dienoraščių ir nedaug kuom skiriasi – abi leidžia rašyti komentarus, vis tik blog’as tokiais atvejais – piktnaudžiavimas aplinka ir mados vaikymasis. atsiranda tendencija įmonių svetaines talpinti socialiniuose tinkluose, o apie naujienas čiulbėti, kai pagrindinis tikslas yra auditorijos pritraukimas, t.y. galimybė daugiau uždirbti.

turbūt kad aš liksiu nepopuliariu rašydamas koks šaltas šiandien vėjas, kaip aš važiavau dviračiu, ką mačiau mieste ir kaip bandau taisyti savo sveikatą ir pan., nes pastoviems feeder’iams aš nedirbu, o jaučiuos laimingas ir neskaitomas.