bendravimas

marškinėliai be rankovių, šortai, sportinė kepuraitė nuo saulės ir prakaituotas kūnas nuo oro temperatūros – ne toks turi būti einant verslo reikalų tvarkyti. bet tam yra tinkamas pasiteisinimas – atostogos, kuris galioja apsirengimui, bet ne išvaizdai. kaip pateisinti prakaito išpiltus marškinėlius jautresnio plauko pašnekovams?

  • gatvėse nėra kondicionierių;
  • aš – ligotas žmogus, kenčiu nuo ypač gausaus skysčių atidavimo;
  • smarkiai bėgau, nes nesugebu planuoti savo dienotvarkės laiko;
  • žmonės mane gąsdina, todėl aš toks;
  • ne jums suprasti jautrius žmones;

kas čia dar galėtų būti? o iš tiesų užtektų nusišypsoti į jų pavydą, o žodis „vasara!“ būtų perteklinis.

dalinai papirktoje masinės susibūrimo vietos susirenka buvę ir esami kolegos. daug žmonių, nemokamas maistas bei gėrimai ir didėjanti girtų veidų koncentracija. dalis veidų yra matyti, kitų atsimeni vardą arba pavardę, o dar mažesnės dalies žmonių pameni ir vardą, ir pavardę. nauji veidai neįdomūs, tarsi fonas kitiems pamatyti. vaikštai ratais, prieini prie vieno, kito, pabendrauji, paspaudi ranką arba net apsikabini. pastebi, kaip personos tavęs nepastebi, nes esi nematomas, nes ir pats nematai tų, kurių nenori matyti. neįprasta tiek daug vienoje vietoje matyti veidmainių ir nenuoširdumo, bet tais retais susibūrimais tas vis tiek yra labai džiugu. net ir į tuos aukštus povus piktais veidais įdomu pažiūrėti, nes dabar jie tik paukščiai, netapę autoritetais. keista, kai tu neprisimeni žmonių, bet jie tave mena. vien pamatyti yra smagu tuos, kurie tave supo ir buvo kolegomis, nors tada buvo kitos akys, siekiai, ambicijos.

daug aktorių vienoje vietoje, dėmesys išmestoms šiukšlėms.

aha. išauga, iškyla iš žemių tas noras, tiesiog troškulys nenumaldomas vienam pabūti. norisi save geriau pažinti, o kaip gi, juk su šiuo tipu teks visą gyvenimą praleisti, o kas senatvėje vandens stiklinę paduos?

kairė ar dešinė?

kartais bėgi bėgi, apie svetimus klausimus negalvoji, arba beri – neturiu laiko, nenoriu galvoti. elgiesi pagal savas matematikas, filosofijas, jas reiški kitiems, prakaituoji idant ir kiti, klaidingai mąstantys paprotėtų, arba švaistai laikus ir energijas ieškodamas panašiai mąstančių. išsikalbėjus trumpam tas erzinantis kybojimo ore jausmas praeina, bet, kiek pamenu, trumpam. vistiek galų gale lieki pats su savim, kad ir vakare, kai valaisi dantis prieš veidrodį – ir ką tada tavo filosofijos piešia..

tai kairė ar dešinė?

kai menkini kitą, mąstai, kaip kvailai jis elgiasi, ir kaip puikiai išsisuktum pats, o tavo ego mėto tas skaudžias aklas strėles, tereikia atsiminti, jog visada bus aukščiau stovinčių, kurie bet kada paspardys ir tavo galvą, netgi, sakyčiau mielu noru. tačiau, galbūt, proto ir suvokimo jiems užtenka nešvaistyti laiko tokiems niekams (sunkiai batai nusivalo).

tai visgi, kairė ar dešinė?

visi MES ir kelių AŠ sudėlioti.

kramtai, gromuliuoji, nepykina, laikaisi tvirtas.

nors kartą noras kyla neiti iki galo – pabėgt dar pradžioj, kai blogas kvapas

dar tik mintyse, o ne aplinkui.

nors kartą kyla noras apeit lengvesniu keliu – pasidžiaugt pačiam, nors šalia gal peršti, aimanuoja.

bet kyla noras – trankai lyg kurmiui galvą, baudi save už tą niekšybę, bet vistiek trupiniai byra.

o dėtis kur?

toliau gyvent.

ir suktis, suktis, suktis…

senas ir blogas kreipinys yra „reikia“, kurį jau buvau pamiršęs ir kuris mane nustebino. žodis „reikia“ verslo aplinkoje, matyt, iš viso nėra naudojamas, nes turi neigiamą atspalvį tiek derybose, tiek ir bendro tikslo siekime. manu, kad nesuklysiu teikdamas, kad žmones, naudojančius „reikia“ vietoj žodelio „prašau“, galima suskirstyti į šias kategorijas:

  1. ožiai ir vištos, pižonai ir fyfos, kurie nesupranta taktiškumo, savo auklėjimo spragų, mato tik savo asmeninius tikslus vietos bendrų įmonės tikslų ir interesų. tokie žmonės yra intelekto nesužaloti, o pokalbis su jais negali virsti diskusija, o tik ginču su radijo imtuvu.
  2. išnaudojamieji, kvaileliai-bebenčiukai, kurie yra gudresnių rankų arba vadovų išnaudojami, kuriems stipresnio kolegos ar vadovo žodis yra nesvarstomas įsakymas. juos drąsiai galima vadinti torpedomis, ryklių mėsa. už jų nugarų visada stovi pašaipūs kolegų veidai besimėgaujantys patyčia. skirtumas nuo 1-os kategorijos yra tik toks, kad aukščiau paminėtos kategorijos atstovai visada jaučiasi teisūs, neklystantys ir teisingi, todėl laimingi, kai tuo tarp šiai grupei priklausantys atstovai laikui bėgant supranta klydę ir save graužia, bet artimiausioje situacijoje vėl klysta ir vėl save ėda. ši kategorija žmonių, kuriems savianalizė ir elgesio korekcija yra svetima.
  3. natūraliai klystantys, bet besimokantys iš savo klaidų. klysti yra žmogiška. su jais bendravimas yra šiltas, nes matai, kad laikas aiškinimui, kaip kitoms kategorijoms, veltui nenueis ir iš to anksčiau ar vėliau bus padarytos išvados, kai su kitomis kategorijomis bendravimas yra „mes vieni teisūs“, visi kiti – moliai.

sunku bendrauti su tais, kurių bendravimo santykiuose nėra žodžio „prašau“, kurie nenori apie tai net diskutuoti ar išklausti. panašu į tai, kad nori būti pasaulio bamba, dievais, bet kaip buvo šiukšle, taip ir lieka, spiriama iš vienos darbovietės į kitą.