dviratis

šeštadienis. nukaliosinau lengvai į darbą, nors ryte kelias buvo čiuožykla, bet dieną prognozavo teisingai pavasarišką. pagal programą nusimatė ilgas bėgimas ramiu tempu, todėl tam jau buvau nusiteikęs – laiku pavalgęs ir pakankamai išgėręs. tradiciškai 2 valandos kaliosinimo su 500ml gertuve, tik šį kartą ne termo, o standartine. penktadienis buvo be bėgimo, vadinasi pailsėjęs ir tai jautėsi. sapieginėje dūmojau apie 6:20-6:50 pace’ą, bet koja ėjo, o aš nenorėjau paleisti ritmo. savo mėgstamą ratuką nesmaugdamas apsuku per 58min, tai primečiau, kad 2 ratai bus pats tas. hmmmm. gavosi 3 ratai su 6:02 pace ir 2 valandos su trupučiu. man tai yra kietai. vat. prabėgus pusantros valandos jau pradėjo akis semti, tai mintį, kad geliuką pasitaupysi tinkamesniam atvejui, teko pamiršti. atleido. prabėgau. nusiprausiau ir vis tiek pradėjo semti. po truputį, neskubant, vienodu tempu. po valandos myniau namo, nes nemiegoti juk darbe. grįžau, lengva nebuvo. sėmė toliau. viskas truko 3 valandas, po to atslūgo. kritau miegoti anksti – nulūžau kaip lapas.

sekmadienis. 9 valandos miego yra daugiau nei pakankamai. dar šeštadienį užteko proto suvokti, kad sekmadienį minti 5 valandas būtų savižudybė. todėl planavau bent 3 – juokingai mažai, bet silpniems taip jau lemta. išmyniau su kolegomis traktorių pravėdinti. planas ramiai pasukti nepavyko, nes buvo neramiai sukančių, teko derintis. mtb dumblas traukė ratus prie žemės. ten, kur turėjo būti tolimiausias apsisukimo taškas, buvome kiek per anksti, nes juk koja visiems ėjo. nuo nemenčinės lengvi pokalbiai asfaltu ir keletas žudančių ilgesnių kalniukų. veidai liūdnėja, organizmo baterijos sėda lyg šalčio gavusios. vietoj žadėtų +10 šilumos, gavosi vidutiniai +4. iki 3-jų valandų prasibezdėjimo dar trūksta, imame miškų, dumblo, bekelės ir kalnų. semti dar nesemia, bet horizonte jau matosi. laikrodis išmuša reikiamą valandų skaičių ir sraigės orientuojasi namų kryptimi. paršliaužiau, nusiprausiau ir apsėmė. pietų metas, kritau į lovą. atsikėlus akių pavartymas, pora alaus ir kranto bangos atplaukė manęs pasiimti.

pirmadienis. laukia sapieginės slidininkų kalnas. noriu jį perkelti antradieniui, nes pirmadienis dar gali plaukti nuo apsemto savaitgalio.

ketvirtadienis, kaip ir antradienis, hiit diena. jau senai nemyniau 1min full out, tai šiandien buvo šoko organizmui diena. neformalus planas buvo 12 pakartojimų, bet ne visada jam lemta išsipildyti. po vakar 1100m sapieginės sukilimo, šiandien koja buvo ne tai kad visai tuščia, bet „padėvėta“. nors jau vakar pulsas buvo įtartinai ramus, šiandien jis taip pat nekilo, bet tai tik faktorius tolimesnei analizei. 1 minutė full out treniruotė tuo pačiu yra ir lengva, ir sunki. ilgesnių nei 60s intervalų daug nedarau, nes nepadarau, o ir nereikia didelio pakartojimų kiekio. prieš savaitę pajutau, kad galiu išsukti +1 sunkesnę pavarą, tai kelio atgal nėra. taip ir minu. pagal pojūtį – pusiau kardanas, pagal kadensą 92, kas yra normos ribose ir kardano užribyje.

taip sunku kaip šiandien jau senai nebuvo ir pirmas kartas, kai paskutines sekundes mindavau užsimerkęs. po minutės „tapkė-dugnas“, 2 minutės poilsio, per kurias reikia atgauti kvėpavimą ir grįžti į normalią veido formą. pirmosios poilsio sekundės skirtos nekontroliuojamoms seilėms iš burnos ant žemės tįsti, kai sugebi tik bukai stebėti šį faktą, nesugebėdamas jų nei nuryti, nei išspjauti, nes būsena tokia, kad nesugebi nieko, laikaisi už dviračio kad nenukristum. sąmonei grįžus į kūną, privalai rasti argumentų save pagirti už pastangas ir rasti motyvų toliau kapoti, nes taip reikia. 6 kartai – užteks, bet nuo 6 iki 8 visai nedaug, o kai yra 8, tai 10 juk apvalus skaičius – ir tokia motyvacija veikia, bet 8 kartai šį kartą buvo daugiau nei pakankamai. nepilna 2-jų minučių poilsio dvejonė ar minti 9-ą kartą, ar stabdyti arklius, baigiasi paskutinėmis sekundėmis ir šį kartą laimi „nuvarytus arklius nušauna“. nors jau buvo „pramušę“, sapieginė šį kartą laimėjo, o 2 iš eilės sunkios treniruotės nėra efektyvu.

tas džiaugsmas po intervalų atsimynus, kai kiaurai nuo prakaito šlapiomis kojinėmis šlepsi į vonią praustis ir po dušo krentiant kilimėlio daryti tempimo pratimų, po kurių – miegoti. tas beprotiškai fantastiškas jausmas, kai galvai dar nepasiekus pagalvės tu jau miegi. miegi ir stiprėji. ir px kiek tų watų buvo šiandien prisukta. šiandien buvo lygiosios, bet kitą kartą aš nepasiduosiu!

hiit – high intensive interval training: treniruočių metodika, paremta nemažu trumpų stiprių intervalų periodiškumu. kaip ir ką daryti yra pilnas internetas, aš tik pasidalinsiu savo patirtimi pačiam taikant hiit treniruočių metodiką.

ną ką, pirmas kartas buvo įspūdingas – garmin’e susidėliojau workout’ą (programą) ir pradėjau apšilinėti, o vėliau 30 sekundžių „all out“ kartojimas. jausmas gan dviprasmiškas – kas čia yra tos 30s tapkė dugnas, bet siūlau kiekvienam pabandyti, kad būtų supratimas. po kelių pakartojimų vos neapsivėmiau – buvo stipru, o organizmui – stresas. tą pirmą kartą suplanuotą pakartojimų kiekio neįvykdžiau, ne buvo bl%^t ir nx, o nuo dviračių staklių vos nulipau. specialistai nerekomenduoja hiit taikyti lauke, kur veikia įvairūs trukdžiai – vėjas, kalniukai, šviesoforai ar aštrūs posūkiai. lyg tyčia nesenai buvau įsigijęs elite turbo muin stakles, kurios, šiaip, yra gaidys, bet prisilietus darbščiosioms rankelėms pradėjo performinti.

30 sekundžių – daug ar mažai? man – žvėriškai ilgas laikas, kai po 15 sekundžių pradeda degti kojos, o paskutines 10s yra ne mynimas o kentėjimas, kurio laukia dar daug pakartojimų. pulsui – galimybių viršus ir kažkoks atsistatymas, priklausomai nuo esamos formos. kenčiu toliau kiek galiu. koma. vakare užmigau galvai dar pagalvės nepalietus.

įdomumo dėlei pasikėliau 2015 metų statistiką – per 2 pirmus mėnesius buvau surinkęs 29 valandas dviračio mynimo. šiais metais vien vasario mėn. gavosi beveik 34 valandos + 11 valandų sausio, sumoje 45 valandos, kas yra 55% augimas. tai kažką sako ir nevisai. noras neminti žiemą mane vis stipriau aplanko, bet kol kas dar laikausi, o tas noras su laiku vis stiprėja. šie metai bus kitokie, kaip ir visada – kažkas naujo, kažkas kitaip, kažkas kitur.

kaip ir dauguma dabar, renku kilometrus savo miegančiu pulsu. važiuoti į ispaniją nėra tikslo, kai mūsų kraštuose laikosi pliusas. tai belieka tik minti ir minti. matau, kiti irgi mina, vadinasi sezono atidarymas bus stiprus. balandžio pradžioje yra didelis noras pas kaimynus lenkijoje su mtb pasitikrinti jėgas, po to plateliai bus jau ne už kalnų. pamenu, kaip praeitais metais ten miriau – netikėtai ir nelauktai aplankė nevalitas. dar keletoje varžybų jis buvo mano draugas, vėliau teko skirtis. būtų gerai 30min. išminti 350w, bet tam dar nesijaučiu pasiruošęs, bet dirbu, dirbu ta linkme. panašu, kad tas darbas šį sezoną bus labiau individualus – vieniems aš per lėtas, kitiems per greitas, o dar kitus krato ar panašios diskomforto bėdos kankina. žieminiai batai dirba savo purviną darbą, nes be jų būčiau ledo gabalas ir kol šalta, nenoriu į plentą lysti ir turėti dar vieną purviną ir neplautą baiką.

sveikatos techninė apžiūra nėra bloga, kai kas reikalauja remonto ir šiuo metu tuo užsiimu. kraujo ir mikroelementų tyrimai geri, liks kardiogramą ir širdies echoskopiją pasidaryti. širdis turėtų vežti, o kojos – laikas parodys. svorio per metus nepriaugau, net numečiau 1-2kg priklausomai nuo nuotaikos, bet noras yra dar tiek pat susimažinti. imuninė sistema šūdinam žiemos-pavasario orui yra paruošta, patikrinta ir pilnai veiksminga. bus matyti kaip visa tai valina kapojant atkarpas. bendro fizinio pasirengimo šiais metais buvo mažai – sporto salė verkė manęs, o noro ten būti buvo visiškas nulis. bus galima palyginti. ir miegoti reikia daugiau.

treniruotės, jaučiu, šį sezoną bus kitokios – šis tas naujo, šis tas eksperimentinio. kaip visada – keletas sumautų gonkių nustatant bedugnės kraštus. startuoju su šia statistika.

esamuoju momentu vienintelis man duotas tikslas – 5 val. per savaitę mynimo su minimaliais tarpais tarp jų. vadinasi reikia pratintis kas 2-3 dieną lipti ant baiko. orai permainingi ir savo sąlygomis nelepina, bet šis faktas niekas neįdomus, o verkšlenti nederėtų. laiką „pateisinamoms“ priežastims ieškoti skiriu argumentų savęs įtikinėjimui praminti. sekasi visai su bėda.

kadangi su šalčiu aš nedraugauju, o vieninteliai mano žieminiai antbačiai padarė ate, tai minu su rudeniniais, kurie vakar vieną koją įkėlė į karstą. nieko gero. ką gi, svarbu save nuteikti aprangą apsirengti, o po to patikėti 1 valandos mynimo melu. taip ir stiprinu imunitetą, kantrybę ir kojų mirkymą šaltose balose. su rudeniniais antbačiais ne kažkas – užtenka iki trinapolio vienuolyno per verkius nuo jeruzalės nusileisti ir kojos jau šlapios nuo purvo ir balų. iki saulėtekio trasos nuvažiuoti virs 20 minučių – pirmyn atgal jau netoli valanda, tas gerai nuteikia, saulėtekio mažas ratukas ~1 valandą, tai laikas prabėga nemonotoniškai, jei gerai kojos laiko šilumą, sukasi didesnis ratukas, dar +10 minučių. grįžti namo juk reikia ir kampo nukirsti neina, tai tą dvacoką norom-nenorom reikia sukti. taip iš valandos nusiteikimo gaunasi virš 2-jų. o čia jau beveik pusė savaitės norma – dar geresnė motyvacija.

kai oras visai šūdinas arba drabužiai tyčiomis dar šlapi, minu zwift’ą. buvau čia atsikandęs to reikalo, bet plentiniam baikui pedalus pakeitus į mtb, situacija pilnai išsisprendė kokybine prasme, bet ne iš esmės. bent šiuo metu galiu plentinį su power meter’iu eksploatuoti. zwift’as – virtualios lenktynės internete, gera priemonė laikui užmušti, nes garaže staklės ar roleris na visiška nuobodybė. o internete laikas bėga greitai, be to dar ir motyvuoja kokia atkarpą įkalti, ar nuo rato ką nors nukratyti. be to, garaže vėsuma smagu, namie tai gaunasi prakaito varymo mašina, nes po valandos mynimo po dviračiu prakaito balutė, o apranga kiaurai šlapia. bet užtat laikas net švilpia.

čia tik pedalų sukimas, neskaitant viso kito.