elgesys

pradėjau vaikščioti į sporto klubą, neretai tenka ir paprakaituoti, o vadinasi, ir nusiprausti duše. aiškumo dėlei, vyrai ir moterys prausiasi atskirai, todėl skirtingų lyčių zonos yra visiškai viena nuo kitos izoliuotos. bet aš čia nieko naujo nepasakiau. vat nauja man, tai po sporto į dušinę eiti kiaušinius prisidengus didžiausiais rankšluosčiais. ale jau tas lietuviškų, ir dar tokių stiprių vyrų, drovumas, kad kas tik jų nenužiūrėtų. vaikšto susireikšminusiais veidais iki kulnų keliomis eilėmis apsijuosę rankšluosčiais, kuriuos pasikabina ne ant prie dušų esančių kabliukų, bet pačiose dušinėse, kur kabliukai, geriausiu atveju, yra skirti raktui pakabinti. net nesvarbu, kad jie ten šlampa, saugumas yra svarbiausia. šios dienos akibrokštas – į bendrą dušą, kuris atskirtas pusiau atviromis kabinomis, atėjo su trumpikėmis. aš susverdėjau ir mane nuo virtimo sulaikė dievo ranka. pirtyje situacija analogiška – aš vienas sėdžiu ir palaidais bumbulais maskatuoju, kai visi kiti sėdi rankšluosčiais užsidengę. kažko šiame gyvenime aš vis tik nesuprantu.

tęsinys

tie mokslininkai yra puikūs sutvėrimai ir kažkodėl jie į normalius žmones man nepanašūs. yra sumanu gebėti valdyti informacijos srautus, ką nukreipti į dušinę dainoms, o kam parišti gyrą prie kojos. keista, kaip mes sugebame pamiršti puikias vietas kosmoso energijai absorbuoti, bet lygiai taip pat vis nemenu saulės užtemimų. įkyrūs tie momentai, kai ant ausies galo kabo minties makaronas, kai jį jauti, o pažiūrėti į turinį nėra veidrodžio. žemutinių aukštų gyventojams perteklinis fekalijų srautas neleidžia atsipalaiduoti, todėl yra loginis pagrindas manyti, kad jie trumpiau gyvena, kaip nešiojamojo kompiuterio smarkus procesoriaus naudojimas skatina greitesnę baterijos iškrovą. norėtųsi poilsio nuo paties savęs, bet šešėlio juk negalima išsiųsti komandiruotėm. radiacija, kosminės šiukšlės, pavojingi saulės spinduliai tai tikrai, nors dėl kitų dar galima būtų dvejoti, veikia mūsų koordinaciją ir elgesį, o kur dar išoriniai veiksniai, verčiantys mus galvoti. plinkančios mintys žudikės.

laikas išgerti kefyro prieš miegą.

aš tikiu, kad žmonės nori išbristi iš narkotikų rato, bet suprantu ir tai, kad tai yra sunkiau nei mes galime suprasti. mums kartais trūksta valios pastangų perjungti televizijos kanalą, nors mes to norime, bet rankos tįsta tik link maisto indo, nes darosi sunku nekramtyti. ryte jau saulėta galva atsisėdus vaizduotėje pieši veiklų dienotvarkę, o iki vakaro ji tik dailinama, bet ne realizuojama. gerai prisimenu tą situaciją, kai nuo ryto jau matydavau, kaip vakare grįžęs namo aš dirbsiu būtinus namų apyvokos darbus, bet tik atidarius namų duris rankos iš karto nusvirdavo. planus keisdavo poreikis tingėjimui, kuris būdavo pagrįstas. smagu po darbo dienos namie ištiesti kojas ir sėdėti išvėdinta nuo minčių galva.

per radiją vėl buvo laida apie akcizus kurui, bet pro automobilio langą pažvelgus man belieka tik sutikti. nesvarbu, kiek pakils maisto kainos, panašu, kad pinigų trūkumo kurui kompensavimui šeimų ir individų biudžetuose yra paliktas dar ženklus rezervas. visiškai kaip tame anekdote: maistui pinigų neliko, nes pirko degtinę.

ryte išvažiuoti iš kiemo tampa sudėtinga, nes reikia laukti, kol kitas vairuotojas paliks tarpą mano automobilio įliejimui į ilgą, dviejų eismo juostų, transporto spūstį. nepatinka man visa tai – tas laukimas kamščiuose žudo, o aplinkiniai tik ir taikosi kaip išvesti mane iš kantrybės. visi jie svarbūs ir visi kažkur skuba ir lipimas per galvas tampa norma, kaip jau daugumai tapo įprasta kelių eismo taisyklių pažeidinėjimai. bandau suvesti galus ir panašu, kad kuro kainų kilimas didina transporto eismą keliuose, o proporcingai  ir nekultūringų vairuotojų skaičių. štai apie ką aš kalbu:

  • senai visiems žinoma autobusų ir taksi juosta, tik su vairuotojo sąžinės pateisinimu visą laiką važiuojant su įjungtu dešiniu posūkiu, nes jis gi suka! sūka.
  • ši situacija man primena halfwheeler išsireiškimą iš dviratininkų žodyno, kai pro veidrodėlį matai kone pusę iš galo stovinčio automobilio, mol, pasitrauk, aš noriu važiuoti. nemėgstu psichologinio spaudimo.
  • gan panaši situacija, kai iš galo važiuojantis taip sėdi ant uodegos, kad taip ir norisi išlipti ir pasižiūrėti, ar jis dar į mane neatsirėmė. automobilinis kablys turėtų būti tinkama priemonė nuo tokio jausmo atprasti.
  • važiavimas prisiplojus prie skiriamosios juostų linijos – nesaugus jausmas, kai šalimais važiuojantis važiuoja beveik per 2 eismo juostas. tikslas jo akivaizdus – naglai užlįsti į kitą juostą. kultūringi rodo posūkius ir turi kantrybės šiam manevrui, tuo jie skiriasi nuo chamų.
  • ši situacija ne prie transporto grūsčių, bet prie chamų: važiuoti keliu ir taip, kaip važiavo, tiesiog sustoti. nei avarinio ženklo, nei posūkio – nieko. vairuotojas nusprendė keleivį išleisti. be žodžių.

laukiu kol apmokestins transporto priemones. mes tampame graikais.

mintyse noriu užsikelti koją ant kojos, bet to nedarau. link vakaro man kilo noras išlenkti stiklą viskio, tik kad aš jo nemėgstu. lengvas pietų meto patrepsėjimas išvirto į vieną valandą uodų maitinimo ir 2 šildymosi dulkėse. neįvardintos mintys mygė mane prie sienos, o aš tik palaidai mirkčiojau. sausos gėlės man pritaria savo baseine plukdydamos vabalus. matai kelio ženklą, bet nesuvoki jo reikšmės. gražus simbolis tam skirtoje vietoje. viduje sugebu būti ramiu flegmatiku, o verbaline kalba mane paveda. tikrai pasidėjai ana vat ten, bet radau bala žino kur, bet ne ten.