internetas

ištakos ir pradinė mintis – realizuoju savo mintis laisvai, kurios pasiklys begaliniuose interneto tuneliuose ir būsiu laisvas kaip vėjas, švilpaujantis melodijas kur man norisi ir kur niekas manęs nepažįsta. negyvenamosios salos sindromas provokuoja mus atostogauti šalyse, kur nėra lietuvių ir negirdėti rusakalbių, nes tai žeidžia mūsų privatumą ir griauna aliuzijas į tikrą poilsį, nors oficiali versija yra šiltas klimatas, kuris lyg priedanga pridengia apnuogintą mūsų asmeninio gyvenimo užpakalį.

žalės dažymas, savęs apgaudinėjimas, apsimetinėjimas šlanga – kasdienis mūsų užsiėmimas, kuris net miegant realizuojasi sapnuose, kas realybėje yra ne kas kita kaip pasiteisinimai, neapgalvoti, naivūs ir visiškai neįtikinami. naivu manyti, kad skaitytojų tarpe nėra bendradarbių, giminių ir draugų – tai netgi didžioji auditorija, kuri pakeičia pirminį poreikį rašyti asmeninį dienoraštį internete ir skatinantys partizaninę veiklą.

keletas atvirų įrašų ir facebook’o draugų sąraše gali žiojėti nulis draugų. bet ne nulis skaitytojų. ką pagalvos bendradarbiai, kolegos, draugai ar pažįstami, bet bandome save įtikinti, kad jie yra be galo svarbūs mūsų gyvenimo procese, kai iš tiesų jie yra tik bedantės hienos bandančios įkasti į storžievį egoistinio autoriaus kaklą. balanso lygsvara naikina mūsų tautiškumą savo mintims, gimdo kaukių kolekciją. kaukė darbe, namie, su draugu a ir draugu b, kaukė proginė ir kasdienė, lyg švarūs sportiniai bateliai ir purvini kostiuminiai batai, be kurių mes nesirodome viešumoje, nes šalta kojoms ir nepatogu.

aš žinau, kad pradžiai aš esu veidmainis pats sau, ir kiek mano asmeniškumo čia yra? deja.

internetas ir google senai yra sinonimai žmonių galvose ir be jų dauguma neįsivaizduoja naršymo internete, kai ta pati didžioji internautų dalis savo mėgiamoje naršyklėje google yra pasidarę savo namų puslapiu (angl. home page). nesvarbu, kokią gudrią paieškos sistemą mes naudojame, jis nėra visagalė, o jos rezultatai yra apriboti įvairiausių priežasčių, apie kurias čia ir pamąstysiu.

  • šia prasme aš sutinku, kad jeigu tavęs nėra internete, tavęs nėra visai, o įmonei neturėti internetinės svetainės, tai ne tik kad savęs negerbti, bet ir nesiorientuoti į verslą. dažnai kyla aibė diskusijų, graži svetainė ar ne, funkcionali ji ar neinformatyvi ir pan., bet ji arba yra, arba jos nėra, nes skambinti informaciniu telefonu ir teirautis įmonės kontaktinio telefono tikrai nėra patraukliu šiame kompiuterizuotos vergijos amžiuje. taip mes apribojame save būti pastebėtais, o 25 lt per metus už svetainės talpinimą net blog’eriai gali sau leisti.
  • 1-ame punkte aišku, kad asilu būnant žmonių gyvenimą nelengva turėtų būti gyventi, o sekantis akcentas yra turinys. man, kaip informacijos ieškovui, nėra svarbu unikalus tas turinys ar ne, nes aš nesu paieškos sistema, man kur kas yra svarbiau rasti tai, ko aš ieškau ir gauti kiek įmanoma išsamesnę informaciją apie paieškos turinį. internetinės svetainės dizainas gali būti kliuvinys, bet jeigu turinys yra tai, ko man reikia, dizaino prasmė blanksta, nebent juodame fone juodomis raidėmis būtų parašyta. plagiatais mes dar ilgai būsime, todėl daugelis nesivargina detaliau aprašyti savo paslaugas su detalėmis, nes kur kas paprasčiau tai nukopijuoti nuo konkurentų rinkinio arba kreivai išversti su google vertėju ir džiaugtis gausiu turinio kiekiu, kai dažnas net iki antro sakinio nedaskaito. galbūt tai prarastas potencialus klientas.
  • paskutinis, ir pats svarbiausias punktas – paieškos sistemos nereitinguoja kliento gabumų, elgsenos, požiūrio, patikimumo ir daug kitų faktorių, kurių į svetainę įdėti neina. dalykas čia slidus, nes kas vienam tinka, kitam gali visiškai būti nepriimtina ir vienos tiesios čia nėra ir būti negali, nes jos iš tiesų vienos nėra. labiau tai taikoma mažesnėms įmonėms, kurio dar neturi vietos po saule, arba ta vieta labai mažame plotelyje ir debesuota, bet ja tikėti ir pasitikėti iš tiesų yra labai ir labai sunku, nes darbuose dauguma žmonių nėra linkę rizikuoti, o savo darbdavių akivaizdoje jie laukia tik saldaus užpakaliuko savo liežuvėliams. kažkur svetur, už jūrų marių ir lietuvos sienų, yra išvystytos mažos parduotuvėlės, kad ir maisto, kurios remiasi asmeninio šeimininko dėmesiu ir šypsena, kai tuo tarpu pas mus verslas prasideda nuo išankstinės sąskaitos-faktūros.

kokie kriterijai mums yra svarbus individualiai, mes net pasakyti daugumos jų negalime, mes juos jaučiame visumoje ir vidinis balsas čia irgi dalyvauja, bet rasti telefono numerį, pakalbėti ir yra tas užčiuoptas pulsas, kuris mums daug ką ir išduoda – apie jį ir apie mus. santykių gyvenime ogi viskas lygiai taip pat – šnektelėjai ir taškai ant „i“ sudėti. pabaigai: dirbama su žmonėmis, o ne su įmonėmis.

tai štai, užsiregistravau į velomanai.lt – dviračių mėgėjų klubą. diskusijų daug čia neverda, bet ir visai mirusiu forumu jo nepavadinsi – kauniečiai reiškiasi, vilniečiai gan neaktyviai reaguoja. šiek tiek pasiskaitęs ir aš, kaip naujokas dviračių srityje, bandau diskutuoti, bet mano post’ai sulaukia gana greitos ir man keistos senbuvių reakcijos:

  • užuominos apie nelietuviškų žodžių rašymą ir bandymas pašiepti – mano galva, galima ir gražiai pasakyti, o ne bandant tyčiotis – tokios teisės jiems niekas nesuteikė;
  • supratau, kad forumo taisyklių laikymasis yra prioritetas nr. 1 – ne dviračiai, bet taisyklės čia yra iškeliama aukščiau visko. jų puslapis, idėja, jų ir taisyklės ir aš čia neprieštarauju, nors galiu turėti ir kitokią nuomonę, bet gal dviračiai ir viskas, kas su jais susiję, turėtų būti su aukštesniu prioritetu?
  • su aukštesniu punktu susijęs ir naujų temų rašymas – administratoriams atrodo, kad jos ne į temą, ne tokios arba dar kažkokios priežastys, kurios man taip ir lieka nežinomos, kai dingsta tavo užvesta tema. paieška naudotis moku, bet kad ji negelbsti – noras gauti informaciją lieka neišpildytas.
  • dėl taisyklių laikymosi gavau asmeninę žinutę, bet daug vėliau, nei tikėjausi. bet gavau.

gyvai susitikęs su keletu velomanų kauniečių jie man paliko šiltą įspūdį, kaip ir keletas vilniečių, su kuriais susipažinau. matyt, kad normalūs žmonės ir elgiasi atsakingai ir velomanai.lt diskusijų forume neužsiima asmeninių problemų paieška ar asmeninės realizacijos paieškomis.

man patinka bendrauti su šiltais žmonėmis, padėti jiems kuo galiu ir pačiam sulaukti iš jų pagalbos, bet noras dalintis turi būti abipusis, kaip ir futbolas žaidžiamas ne į vienus vartus, o į dvejus. čia ne mano paverkšlenimas, nei prieš vieną iš velomanų nieko blogo neturiu, turiu tik savo nuomonę jų atžvilgiu.

esant nelabai darbuotojams palankiai ekonominei situacijai, dažnam iš mūsų tenka ieškotis kito, o dažniausias variantas – naujo darbo, nes darbdavys pirmoje vietoje dabar sutaupys mūsų, samdomų darbuotojų, sąskaita. tai nėra visiems taikoma taisyklė, bet tokia neigiam tendencija vyrauja, o darbdaviai labai lengvai pateisina savo sprendimus. laikraščiams iš lėto paliekant popierinę erdvę ir blėstant jų spausdintiniam variantui juos sėkmingai keičia internetinės darbo paieškos ir pasiūlos svetainės, iš kurių lietuvos lyderiais įvardinčiau cv.lt, cvonline.lt ir cvmarket.lt. verta paminėti cvbankas.lt kaip padariusį didžiausią pažangą į priekį (remiuosi savo asmeniniais pojūčiais, o ne lankomumo ar kita statistika).

galima būtų porinti apie kiekvienos iš šių darbo skelbimus talpinančių svetainių lankomumo statistiką, ergonomiką, dizainą ir kt. aspektus, bet paminėsiu vieną momentą, su kuriuo visose jose susiduriu – tai galimybė nerodyti barclays ir s3 (strategic staffing solutions) skelbiamų darbo skelbimų, nes tuos, kurie norėjo, galėjo ir jų buvo jie jau susirinko, o dabartinis jų skelbimų kiekis tik vietą užima ir trukdo naršyti.

šiandien būdamas šiauliuose gavau sms žinutę, kad su darbiniais servisais yra problemų, todėl teko koreguoti planus ir skubiai ieškoti artimiausio interneto, nes per visą miestą važiuoti iki akropolio nebuvo didelio ūpo, nors matomai, kad reikėjo. paskambinus 118 gavau info, kad vis tik statoil ir lukoil degalinėse (bet ne visose) yra zebra internetas, nes iš anksčiau pamenu, kad degalinėse lyg ir turėjo toks dalykas būti. operatorė mėmė ir flegma, teko užduoti konkrečius klausimus (pvz.: ar statoil degalinėse yra internetas, jeigu taip – kuriose), kad neprikalbėti šimtinių savo mobiliuoju. nuvažiavau į vieną iš statoil’ų, sustojau šalia pastato, o čia ir prasidėjo visi niunsai:

  • wifi ryšys buvo very low, tai matomai tas internetas tik wc gerai veikia – centrinėje pastato dalyje, nes automobilyje juo naudotis gali tik super flegmos arba suomiai, nes estai per greiti;
  • anksčiau buvęs valandos mokestis dingo, atsirado paros mokestis 5 lt, kai man reikia tik 15 min., tai praktiškai prašikau penkis litus;
  • prisijungiau su tuo very low šiaip ne taip, spėjau patvarkyti ką reikia ir ryšys dingo, o iš naujo prisijungti – neduoda, nes sako, kad leidžiama tik viena sesija. gerai, as esu prie it žmogus ir suprantu, ką tai reiškia, bet ką daryti paprastam vartotojui? išjungiau wifi, uzdariau naršyklę – pranešimas tas pats, ko pasekoje daugiau ir neprisijungiau, nors dar gerokai pasikankinau, o laikas baterijai nėra draugas;
  • žiūriu, kad šūduva gaunasi, nes matau tik zebros prisijungimo langą su tuo klaidos pranešimu, todėl bandau ten surasti informacinį pagalvos telefoną, bet jo ten nėra!

reziume: ryšys šūdinas, kaina neadekvati, pagalbos nėra į ką kreiptis.

reziume 2: kitą kartą važiuosiu iki akropolio, kuriame yra nemokamas internetas, yra kur ramiai kaip baltam žmogui atsisėsti ir dar į 220v kompiuterio pakrovėją įbesti.