kaunas

100 km traktoriumi neprailgo, nors plentiniu dviračiu jie būtų buvę kitokie, jeigu būtų reikėję važiuoti asfaltu. šios dienos objektas – kazlų rūdoje esanti apleista generolų vila ir netoliese esantis buvęs tarybinis bunkeris, imituotas daržine. kelionės maršrutas kalnų dviračiais prasidėjo nuo kauno pilies, kanklininko, tęsėsi pro veiverius iki kazlų rūdos, o kelionė atgal buvo pro mastaičius ir 7 km žvyro danga.

visas kelionės įdomumas prasidėjo nuo kazlų rūdos, kai mišku nuo miestelio poliklinikos pajudėjome link pirmojo mūsų kelionės taško – tarybinių ssrs generolų vadavietės, iki kurios mišku teko įveikti virš 10 km ir kirsti kadaise buvusį karinį oro uostą. sukdami kilometrus miško keliukais ir įvairiais posūkiais, mes pasiekėme į buvusią generolų vadavietę, į kurios patekimas mums jau buvo garantuotas ir suderintas (ačiū dviratininkui mariui). didžiojoje salėje buvo sukrautos dėžės su dujokaukėmis ir viena-kita dėžė su tarybiniais kariniais krepšiais. viso aukštų – net 4, neskaitant rūsio, kuriame anksčiau buvo įrengtas baseinas. didiesiems šulams po langais buvo iškastas ežeras-tvenkinys, kuris šiuo metu ženkliai apdujęs. neapsieita ir be pirties rūsyje, kuri gerai išsilaikiusi.

pasižvalgę ir apžiūrėję generolų ištvirkavimo vietas (viršutiniuose aukštuose gyvendavo aukščiausio rango generolai), patraukėme link sovietinio bunkerio, kuris žemėlapiuose būdavo pažymėtas kaip daržinė. bunkeris gerai paslėptas ir apaugęs vešliais ir tankiais medžiais. patekimas į bunkerio vidų mums buvo taip pat garantuotas, todėl visa 25-erių dviratininkų komanda šiandien galėjo pasigrožėti tarybiniais senoviniais artefaktais. bunkeris nėra mažas, su kareivine ant viršaus, o apačioje su dar autentiška ir laiko nepaliesta istorija – dyzelinis elektros generatorius, žemėlapis iš smėlio metalinės automatizuotos ir daug sveriančios bunkerio durys. mus lydėję žmonės sakė, kad bet kuriuo metų sezonu, temperatūra bunkeryje pastovi ir ta pati – 8 laipsniai šilumos, o šiandien tiek pat buvo ir lauke.

nuotraukos pačios kalba apie save, reikia gyvai pabuvoti, kad pajusti tą dvasią ir laiką.

šiandien pirmas važiavimas dviračiu po vilniaus velomaratono.važiavimas kiek nestandartinis – iš kauno pro domeikavą iki vandžiogalos ir atgal į megą. atvažiuoti į vietą pavėlavau, tad teko vienam darbuotis iki pačios vandžiogalos. domeikava – netrumpa gyvenvietė, nemažą atstumą sudarė važiavimas pro ją, kur eismas buvo intensyvus ir toks tęsėsi dar keletą kilometrų ją pravažiavus. greitai pasirodęs kelio ženklas informavo, kad iki vandžiogalos yra likę 17 km, man kiek suneramino, nes pirmyn ir atgal viso labo būtų buvę ~35 km, kas plentiniam važiavimui nėra rimta distancija. toliau kelias buvo laisvesnis, o artėjant prie tikslo jų vis mažėjo, kelias buvo geras, vietomis nedideli kelio nelygumai kelio lopų dėka ir netikėtos kelio duobės bei kelio ištrupėjimui. pats kelias savo vingiavimu, aplinka ir eismo srautu labai primena atkarpą vilnius-maišiagala.

kelias neprailgo ir nebuvo nuobodus kaip telšiai-šiauliai, todėl laikas bėgo greitai, o į nugarą pūtęs vėjelis dar greičiau suko ratus. vandžiogala – tikra ilga gyvenvietė gera kelio danga ir tiesiu keliu, kurios pabaigoje manęs jau laukė pasistiprinęs kolektyvas. spidometras rodė 34,1 km/val. vidutinį greitį, o skaudančios kojos neskaudėjo, bet ją jaučiau, kaip ir jaučiau jos galimybių ribą, kurios labai nesinorėjo peržengti, nors į nugarą pūtęs vėjas ženkliai pakoregavo vidutinį greitį.

atgalios iš vandžiogalos pajudėjome visi kartu, kuriu didžioji dalis su plentiniais dviračiais, plentvoliais (plentovozais). pakaitomis tai vienas, tai kitas vedė grupę priešais vėją, kuris nebuvo silpnas, bet ir nebuvo labai įkyrus. taip dirbdami gan greitai atsiradome kaune, o viso aš pramyniau 46,9 km vidutiniu 33,9 km/val. greičiu, kuris šiuo metu man buvo labiau priimtinesnis nei kiti velomanų pasivėžinimai >35 km/val. greičiu. nors aš iš kauno išvažiavau 19 val., po pusantros valandos kartu su besileidžiančia saule jau buvau grįžęs į starto vietą.

kelio dangą vertinu gerai, kelias nebuvo nuobodus, kiek įkyru kol domeikavą pravažiuoji. laikas neprailgo, o atstumas tikrai tinkamas laisvalaikiui ar treniruotei.

nesportinis-turistinis pasivėžinimas dviračiais yra lygiai tiek pat reikalingas, kiek ir treniruotė, tiek vienas reikalingas sielai, o kitas yra būtinas kūnui.  šiandien užmanytas maršrutas kaunas-vilkija-seredžius eigoje buvo pakoreguotas į kaunas-vilkija-seredžius-veliuona-seredžius-vilkija-keltas per nemuną-zapyškis-akademija-kaunas, kurį įveikė net 10-imt entuziastų. o dabar apie kiekvieną etapą šiek tiek detaliau.

kaunas-vilkija atstumas ~30 km buvo greitai įveiktas, pertrauka miestelyje ant nemuno kalno šlaito ir parduotuvės gėrimų siaubimas. smagu nuo vilkijos stataus ir ilgo kalno nusileisti geru greičiu – vienas malonumas. kelias iki vilkijos nebuvo labai apkrautas, bet eismas jautėsi, dažniausiai važiavome viena vorele.

kelias nuo vilkijos iki seredžiaus neprailgo, nes atstumas nebuvo didelis – apie 15 km. pakeliui aplankėme nemažą kalna prie saulėtekio gyvenvietės.

seredžiuje pirmu dalyku aplankėme maisto prekių parduotuvę ir dviračius laipteliais užsinešėme ant vieno iš seredžiaus piliakalnio – vaizdas iš tiesų gražus, o ir vėjas gausiai pučia. prieš judėdami veliuonos link, smagiai išsimaudėme nelabai šiltuose dubysos vandenyse, kurie puikiai atgaivino oro temperatūrai esant +32 laipsniams šilumos ir nuplovė sūrų dviračių vairuotojų prakaitą.

atsigaivinę patraukėme link belvederio dvaro – kadaise gražus plytinis dvaras su oranžerija ant nemuno šlaito, o dabar visiškai apleistas. aplink dvarą žolė nušienauta, pats dvaras apgailėtinos būklės, nors kabo lentelė, kad xix a. statinys yra saugomas valstybės. nuo dvaro link apačios driekiasi ilgų ir tiesų laiptelių virtinė lyg iš mistinio filmo.

po apsilankymo dvare nusprendžiame aplankyti šalia, už 10 km,  esančią veliuoną – čia taip pat aplankėme šio miestelio dvarą. veliuonos dvaras nė iš tolo neprilygsta belvederio dvarui – didesne medinis namas ir tiek, bet susipažinti vertėjo.

nuo veliuonos mūsų kelias buvo į vilkijoje esantį keltą per nemuną, kuris žmogui kainavo 2 lietuviškus pinigus. grįžimas atgal buvo kitoks, nes priešais pūtė šoninis vėjas, todėl mažiau patyrusiems dviratininkams reikėtų į tai atkreipti dėmesį. vienintelis pasitaikęs žvyrkelis buvo kitoje nemuno pusėje nuo kelto iki pagrindinio plento, gal koks puskilometris. kelias nuo ten iki zapyškio buvo vienas malonumas – visiškai neapkrautas, platus ir kokybiškas, lopų dar nematęs asfaltas – čia važiavome 2-omis eilėmis.

zapyškyje paskutinis sustojimas papildyti maisto atsargas ir traukiame link kauno. dar prieš zapyškį, kur įsiliejome į 140-ą plentą, einantį nuo šakių, eismo sąlygos pasikeitė – siauras kelias ir tikrai didelis automobilių eismas nebuvo labai malonūs. tokia pati situacija išliko iki akademijos gyvenvietės, kuri jau ribojosi su kaunu, su galutine mūsų tikslo vieta.

kelionė buvo pilnai turistinė – lengvas tempas, daug sustojimų, t.y. subalansuota visiems dviratininkams ir tikrai nėra nuobodi, o penemunė yra nuostabi. statistika – nuvažiuota 113,3 km, važiavimo laikas 4:47 val. (iš kauno išvažiavome 11:00, kaune buvome prieš 19 val.), vidutinis greitis 23,6 km/val., maksimalus greitis šioje kelionėje 66,3.

apturėjau mielą pasivėžinimą tiesiojoje tikrąja to žodžio prasme: nuo kauno jonavos link ir ties šveicarija (toks miestelis) atgal.  senai čia bebuvau važiavęs ir nuo to laiko viskas ženkliai pasikeitę – naujas asfaltas, platus kelkraštis, saikingos įkalnės ir nuokalnės. grįždami užsukome iki karjerų, prie kurių su plentiniu gaunasi keletas šimtų metrų žvyrkeliu (ko užtenka, kad dviratis visas dulkėtas būtų).

atstumas nebuvo didelis – 55 km, bet su plentiniu dviračiu miela tokioje trasoje pasivėžinti ar pasitreniruoti. vidutinis greitis buvo >30 km/val.

mano kojos po truputį atsigauna, bet nenoriu vėl atkristi su nesakingu važiavimo dažnumu ir krūviu. savo dabartinę sportinę formą atgavau 85%, lyginant prieš 2 mėn. vis dar yra keblumų maksimaliai pedaluoti, taip pat minti atsistojus, juo labiau į kalną. šiais metais jau nebesitikiu atgauti 100%, o juo labiau remčiau treniruotis įkalnėse. liko paskutinis vilniaus plento velomaratonas 2011 ir sezonas lieka tik pramogai.