kelionė

pastaruoju metu net keletą gerų minčių subrandinau, liko kalnas didelių smulkmenų ir būtų lyg ir realu. matyt, šios savaitės būsimas fail’as paskatino vėl atgauti džiugesį širdyje. kai kurios mintys realios, kita dalis – beprotystės išraiška.

  • pirma gera beprotiška mintis yra 1000 km dviračiu aplink lietuvą… per savaitę. savaitė į dienos pabaigą prisiklijavo, kad neatrodytų viskas taip paprasta. nuojauta sako, kad po 150 km per dieną važiuojant, 2-ą dieną nebus techninių galimybių ant balnelio atsisėsti. be kita ko, šiam užmojui realizuoti yra reikalingas didesnis bepročių kiekis. lėtesnė alternatyva yra velomanų organizuojama kelionė aplink lietuvą.
  • dar vienas sprendimas – mėnuo atostogų. kad atostogos būtų atostogos.
  • plentinio dviračio pirkimo procesas jau pajudėjo, bet rudeniop norėtųsi ir 29’nerio.

mislyju toliau.

sekmadienio rytas, nulinis debesuotumas, trumpa vasarinė dviratininko apranga, padidintos skystų ir nelabai maisto atsargos ir foto aparatas užantyje, kuris čia visai nesiderino. yra lietuvoje ką pamatyti ir ką įamžinti, tik su dviratininko treniruote tai nesuderinama, nes kiekvienas sustojimas yra peilis ir energijos praradimas. deja. bet apie viską nuosekliai.

užmanymas buvo vienoks, o gavosi kiek kitaip. vilnius-avižieniai-sudervė reikalas aiškus ir vaizdai pažįstami bei gerai žinomi. sudervės maldos namai gražūs, bet ne šiam kartui juos įamžinsiu. važiuoju toliau – dūkštos ir ant kalno stovinti bažnyčia, berods lenkų, bet graži.

šios dienos tikslas nebuvo nuo dūkštų sukti kairėn link vievio, tikslas buvo važiuoti ten, kur dar nevažiavęs. judu kernavės kryptimi ir suku į pačia kernavę, kuri mane pasitinka gandru. pirmasis checkpoint’as – 57:39 min. ant ratų, įveiktas 33,62 km atstumas vidutiniu 35,0 km/val. greičiu, pasiekiant maksimalų 62,4 km/val. greitį. laiku patenkintas ir atrodė, kad mano kelyje vien nuokalnės ir visos pavėjui. iš dalies taip ir buvo. o kernavės bažnyčia man nestandartinė, buvo nemažai lankytojų ir mažiau giedras jau neberytinis laikas. maistas ir gėrimai ir minu toliau.

kelias nuo kernavės link čiobiškio nuostabus su labai retai pasitaikančiais automobiliais – matosi, kad žmonės švenčia. šioje atkarpoje prasilenkiau su specialized baltu plentinuku, rankų gestais ore pasilabinome ir nuvažiavome kas sau. tikslas buvo čiobiškyje sukti kaišiadorių kryptimi, nors žemėlapiai sakė ne ne ne, bet galva informavo, kad turi būti kelias link kaišiadorių be daugelio dešimčių lanko. deja, kelio rodyklių rodančių į kaišiadorius čia nebuvo, tad plentu judėjau toliau, o tas toliau buvo gan toli. šioje vietoje aš smarkiai suklydau, tai matoma ir žemiau pateiktame mano šios dienos kelionės maršrute.  liukonys ir ženklas: kairėn jonava trim kažkiek, dešinėn – ukmergė, taip pat trim kažkiek. žinant tai, kad nuo ukmergės eina greitkelis, o juo dviračiu šiukštu važiuoti, o kito kelio nuo ukmergės link vilnio aš nežinojau, sukau kairėn. kelias nuo liukonių keletą kilometrų remontuojamas, bet niekis. važiuoju vienas, saulė gairina mano kojas ir rankas, nešalta, kelias nuostabus, platus, eismo nulis. pakeliui matosi daug apleistų pastatų, fermų, gamybinių ir jų tikrai nemaža ir dažnai sutinkama. miškai smarkiai pragenėti, matosi, kad aplinkui pelkėtos vietos. sumoje – gamta nuostabi, o foto aparatas ilsisi už nugaros. niekingame 70-ąjame kilometre pamiškėje pasitinka jonavos rajono ženklas ir…

…ir neasfaltuota žvyro danga, pro šoną sušmėžuojant lentelei: iki jonavos 36 km. hibridinė priekinė šakė save čia pilnai pateisino, o ši atkarpa tiesiog nedžiugino. ūpo nebuvo. 8 km žvyru ir upninkai, miestelis, kuris man pateikė teisingą kelio dangą. upninkai savo pavadinimą pateisino, štai kaip atrodo pro upninkus tekanti šventoji:

kelias geras, važiuoju toliau. artėja jonava ir kelias jau pažįstamas – esu čia buvęs ir ne kartą juo važiavęs. sankryža su platesniu keliu ir mane nudžiuginęs kelio ženklas – jonava jau čia pat.

lokės pėdą taip pat praleidžiu, pro šono regiu jonavą ir achemos kaminus. įveiktas solidus 100 km atstumas ir sekėsi gerai.

nuo jonavos pasukęs elektrėnų kryptimi. pažįstamų miestų pavadinimai džiugina akį, o skaičiai nelabai, tiksliau jie liūdino. nuo čia per valandą įveikęs tik 20 km aš supratau, kad tai yra didelis didelis šūdas (rusiškai geriau skamba). tokį mano tempą įtakojo vėjas ir nusėdusios baterijos – užpakalį trynė, šlaunys buvo lyg balionai ir dar vieną pradėjo skaudėti. besileidžianti saulė indikavo – artėja vėsuma, kuri su vėju bus vis labiau įtikinamesnė. tokiu tempu važiuojant, vilniuje, geriausiu atveju, būčiau po 22 val. – mažų mažiausiai sustiręs. o nuo jonavos pusės buvo rodyklė tiek į čiobiškį, tiek ir į kaišiadoris. taip įriausi 40 km ir to buvo daugiau nei gana.

pravažiavau žaslius, įamžinau bažnyčią. ištemptas miestelis.

pavažiavus žaslių geležinkelio stotį ir dar mažumėlę, horizonte atsivėrė elektrėnų elektrinės bokštai.

ateina metas, kai reikia priimti nepopuliarius sprendimus, kad ir kokie jie būtų skaudūs ar nemalonūs. netoli elektrėnų manęs jau laukė gerasis žmogus, padėjęs man savo noru nutraukti šią sekinančią kelionę ir baigti ją savo eiga nuvažiavus 141,38 km per 4:58 val. vidutiniu 28,4 km/val. greičiu. taip, padariau klaidą ir neapskaičiavau savo galimybių, neįvertinau gamtos, buvau netikslus laiko skaičiavime, kurio neskaičiavau, nors derėjo. 200-ų nejamiau, bet nesijaučiu ir 100-ą paėmęs. užtat įdegiau kojas ir rankas, o visas veidas buvo druska padengtas.

reziumė tokia: pažiūrėti yra į ką, vaidai ne monotoniški, gabaliukas žvyrkelio ir daugumai ne vienai dienai skirtas maršrutas. su palapinėmis, matyt, kad tiktų, nes yra ir balų, ir upių. sveikinu visus su šv. velykomis!

noriu gyventi karoliniškėse, nes troleibusas nr. 9, kuriame aš sėdžiu, ten ir važiuoja. šiltas lenkiškas solaris, pilnai pateisindamas savo kilmę. pagalvojau, kad paieškos sistemos 9-eto nesuindeksuos, nors filmas „9“ įvertintas tik 7-etu, kai aš jam mažiau devynių balų neskirčiau – rekomenduoju visiems pažiūrėti, animacinis filmukas su gilesne mintimi. man patiko į darbą eiti 9:00 ir išeiti po pietų biurų vitrinose matydamas daugiau nei po 9-ias valandas dirbančiųjų veidus, pats svajodamas kaip ant dviračio 9-is prakaitus lieju. vasara patinka ir tuom, kad devintą valandą vakaro dar būna diena. 9-as troleibusas šildomas, nepalyginsi su 9-ių minučių laukimo šlapiame ir šaltame ore šlapiomis kojinėmis. neskaičiuosiu, bet jaučiu, kad 9-as sustojimas kaip tik mano išlipimo vieta. keista, bet autobuso 9-u maršruto numeriu nėra. eisiu aš jau miegoti, nes organizmas reikalauja 9-ių valandų miego.

žieminiai batai „as is“ ant kojų ir kostiuminiai bateliai kuprinėje – taip aš stoviu visuomeninio transporto sustojime ir laukiu 5-ias minutes vėluojančio vielabraukio. stotelė kiaura, pūga pučia kur tik nori ir kaip tik nori, priverčianti mane būti mediniu ir įsitempusiu, kad savyje sulaikyčiau kiekvieną šilumos giją. stoviu, nekrutu, nekvėpuoju ir galvos nesukinėju – lauke šalta. mano troleibusas yra mobili sustojimo pavėsinė, nešildoma, ir pučia tik pro atveriamas duris keleivių įlaipinimui ir išlaipinimui. atsisėdu prie lango, stengiuosi prie jo nesiliesti, nes atsisėdus prie praėjimo, būna numindžiotos kojos. nepatogu ir nemalonu, ypač kai jos medėjančios nuo metalinių transporto grindų. pro duris vis lipa lyginis kiekis kojų, aplinkui girdisi asinchroniškas nosių šnirpščiojimas, o aš sėdžiu ir mintimis vilioju prie savęs keleivius, kurie užstotų pro duris į vidų besiveržiantį šaltą skersvėjį. už lango kelininkų nevalyti keliai ir rytinės transporto spūstys, o man ramu, nes man vairuoti nereikia. mano sustojimas ir įkvėpęs oro maunu pro duris, už kurių mane negailestingas vėjas kiaurai ir be gailesčio švitina lyg rentgeno spinduliai. darbe užplūsta šiluma, stoviu ir absorbuoju teigiamą temperatūrą.

kelias nuo šiaulių link bubių, nedaug belikus iki bubių sodų rodyklės, dešinėje pusėje įrengta poilsinė automobilių stovėjimo aikštelė su suoliukais ir šiukšlių konteineriais. lyg ir nieko nuostabaus, bet ši aikštelė kiek kitokia ir kas kartą pro ją man važiuojant, ji vis patraukdavo mano dėmesį, o šį kartą net ir užsukau su ja susipažinti. aikštelė padaryta ne tik kad gražiai, iš didelių akmenų, bet ir tvirtai, tad čia užsukus vandalams jie neturėtų ką niokoti – aplinkui metaliniai rėmai su ant jų užkeltais didžiuliais akmenimis, o aplinka – niūriai betoninė, kuriai antrina rudeninis rūkas. rimtas akmenukas užantyje, toks kulno tikrai nepritrins, ir pats didžiausias stūkso ant žemės – kiek kampuotas, apipjaustytas ir pakastruotas bet vis vien žavus. riedulių kompozicija ir pateikimas man patiko, jaučiausi lyg muziejuje ir ieškojau bent kokios lentelės, kuri išdėstytų šių akmenų kilmę, amžių, atsiradimo vienoje vietoje tikslą, bet taip nieko ir neradau. vienintelė lentelė, aukštai ant stulpo prikabinta, tik įspėjo, kad teritorija yra stebima vaizdo kameromis.