laisvalaikis

kol saulė dar nenusileido, kol dar matau šešėlį savo akyse. ir tie namų numerių lentelės, vis išlendančios iš tamsos vis gąsdina mane. tamsu, kai gatvėse neveikia apšvietimas, bet tai kur kas mieliau nei šiandien nulūžusi zuoko vilniečio kortelės sistema. automobiliai pernelyg greitai laksto naktinėmis vilniaus gatvėmis, o pėstieji abejingai rūko visuomeninio transporto stotelėse. vilniuje yra daug laisvos vietos, tik ne visi čia randa sau vietą po saule. po truputį dairausi lygumų slidžių ir derinu maršrutą namo, musių spiečius man neleidžia ramiai susikratyti menamą paskutinį bokalą alaus. jeruzalėje atsidarė alaus studija.

bėgam, krentam, šypsomės, džiaugiamės, mėgaujamės, slystam, keliamės, minam, garuojame, konkuruojame, stebime, šąlame, prakaituojame, gaivinamės, plaukiame, šnypščiame, irkluojame, lipame, keikiamės, filmuojame, dalinamės, palaikome, motyvuojame, padedame, stengiamės, ilsimės, siekiame, ruošiamės, varžomės, gydomės, planuojame, miegame, klausomės, gyvename su sportu lūpose. tokie laimingi mes esame.

kojos dar laiko, tai minu dviratį, o kai pradeda ožiuotis, bandau bėgiotis kruvinais kulnais. bėgimas asfaltu skaudina sąnarius ir stiprina blauzdas. pečių zona pas mane silpna, norėčiau naudotis skersiniu, bet nugarą paskausta. nėra skersiniui namudinių sąlygų. pečių zonoje dar turėtų kiti raumenys gyventi, kurie senai emigravo. gyromis nūdieną beveik niekas neprekiauja, o namie iš akademinės valties maža naudos. pilvas kaip už tėvynę, grynas kiaulė-voras. sutaupau ant guminio kamuolio pratimams atlikti. ir tepalai čia jokie nepadeda. svarstyklės dažnai būna prastos nuotaikos.

ryte nėra motyvacijos, nes trūksta miego valandų, o vakare po aktyvaus laisvalaikio jėgų yra tik pilvui prikimšti ir kojoms į lovą įkelti. kitas rytas toks pat, tik kartais pagiringas. tai kada mankštintis?

link savaitgalio mane pradėjo kamuotis pasirinkimo abejonės. tokiais momentais tai jau būna, kad ieškau įvairių priežasčių kažko nedaryti. kauno dviračių maratonas būna tik vieną kartą į metus, o aš jame dalyvavau tik kaip žiūrovas. kažkiek apmaudu. šaltas ir lietingas oras su apatijos prieskoniais mane jau nuo savaitės vidurio buvo apnikusi. galbūt ir dėl, kad šioms varžyboms nebuvau tinkamai pasiruošęs ir gariūnų kalną visiškai pamiršau. įsiklausiau į patarimą:

jeigu apninka abejonės – nedaryk!

taip ir gavosi. sprendimas nebuvo lengvas, o dieną prieš ir kojos sąnarį įsiskaudo, nors širdis sakė važiuoti. keletas blaivių ir pusblaivių pamąstymų ir man sukėlė tokias mintis:

  • sveikata – pirmoje vietoje. jeigu skauda ar yra į tai užuominų, draskytis neverta. kai traumos ir skausmai išnykę, tada galima pereiti prie kitų apsisprendimo punktų.
  • tikslas – bėgu, vaikštau, minu dviratį ir aktyviai leidžiu laiką ne dėl to, kad siekčiau mažesnio skaičiuko bendroje rezultatų įskaitoje, o dėl to, kad man ta veikla patinka ir aš geriau jaučiuosi. savaime suprantama, sportiniai pasiekimai paglosto savimeilę, bet visa tai darau ne tam, kad kažkam kažką įrodyčiau, bet dėl savęs. kažin, ar verta dalyvauti varžybose, jaustis įsipareigojusiam, kai tiesiog galiu mėgautis aktyviu laisvalaikiu, o kai nėra noro ar motyvacijos, ramiai ištiesus kojas pailsėti, negalvojant, kad forma nukris ir kiek varžovų aplenks lenktynėse.
  • prioritetas – gera savijauta, puiki nuotaika, malonus laikas ar mintys apie stipresnius.
  • abejonės – šeštas jausmas mokslu nepaaiškinamas, todėl jo reikia laikytis, o ne ieškoti sliekų.

šiandien rytas buvo 9-ių laipsnių šilumos gaivumo, nors šalta nesijautė. 2 dienos be dviračio įpūtė gyvybės į mano kojas ir tai man leido šviežiai jaustis dviračiu važiuojant į darbą. tad ir nuotaika gera.

pirmos 3.

zjbs, kai vėjas pučia į nugarą, o vandens atsargos zulina marškinėlių galinę kišenę. temperatūra lauke nebuvo prikli ir balansavo ties skaičiumi 22, o aš nė kiek nesigailėjau apsirengęs ilgomis rankovėmis ir šortais iki kauliukų. vėjas gairino nugarą, bet tai netrukdė girdėti žaliaakės endomondo viliojimo postringavimus, kurie greitai nuskendo mano minčių sūkuryje. tikslas buvo pusšimtis į vieną pusę ir viskas bylojo, kad pirmyn man gerai ėjosi. kalnai plaukė pro šonus, o pedalavimo jėgos vis buvo po ranka ir nerodė sekimo požymių. smagu, kai kelias pažįstamas ir žinau, kiek posūkių liko iki kito motyvacinio punkto. širvintos ne riba, pravažiavau ir jį, nes dar trūko dešimtinės. įdomus tas miestelis su 2-iem kelio žiedais ir 4-iais gulinčiais policininkais, kai viskas yra vienoje tiesioje gatvėje, kurios viduryje stovi maisto prekių krautuvė. damyniau iki greitkelio, o nerimas pagrįstai apsiniaukė. apsisukus to ir laukiau – priešpriešinis, vietomis šoninis, vėjas. zjbs, dabar jau lėtai žudžiausi ir su nepatogiai nemenku pulsu. grįžimas atgal jau buvo darbas, kur reikia ne orą pedalais drumsti, bet ratus prie vėją sukti. atmetus keiksmažodžius visa atkarpa buvo prakaituota ir lėta. ir kalnai visi subėgo į kelią, kad juos kur velnias. aštriai per kasetės dantis šokinėjanti grandinė dirbo savo darbą kartu su kaistančiomis kojomis. gerai prisimenu tą kalną-žudiką tarp pociūnų ir jauniūnų. aš mėgstu dvitakčius variklius, kai kartą įkvepi ir ir sukart iškvepi atidirbtą deguonį, bet šioje įkalnėje perėjau į vientaktį režimą – įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti (dar net pabaigos nesimato), iškvėpti. pramankštinau didesnes galines žvaigždes, kad dulkėmis neapkerpėtų. bent kažkoks pozityvas. po to sekė likusi ~30km atkarpa pavadinimu „bli4t, dar biškį ir namai“.ausyse ošė vėjas, žaliaakė jau tik kažką vapėjo, praradusi viltį mane užverbuoti. klausimą „nx man to reikia“ šiandien palikau namie. vietomis temo, ekranas mirgėjo. parsibeldžiau, pačiam net keista.

likusios 2.

netyčia iš bendradarbių nugirdau, kad šiandien mtb mokyklėle saulėtekio miškuose – tai, ko senai man trūko, kad galėčiau pazulinti tą trasą. nors „jamam“ nebuvo toks gyvas, bet pasirinkimo nebuvo. kitas šalmas, kiti batai ir kitokia technika, kurios viršsvoris, lyginant su plentiniu dviračiu, jau buvo iki lemputės. prisilakęs skysčių patraukiau tiesiai į starto vietą saulėtekyje – buvau pačiu laiko, banda dviratininkų pradėjo judėti. kaip ir visur bei visada, judėjimas virto varžybomis su ne ten nugrybaujančiais dviratastais, kurių niekas nepalaukė, o kur važiuoti nežinia. buvau ir aš beveik su krepšiu grybų, bet lyg tyčia susiorientavau teisingai. kažką pavijau, kažkas mane aplenkė. kojos jau medinės, o miške dominuoja šaknys ir įkalnės. pulso taip ir nenusimušiau, bet važiavau lyg ant debesies koja pasispirdamas. lėtai plaukiau. prairklavau vienuolyną ir dar iš inercijos taškiausi vonioje.

penkios valandos sėdynės perėjimo – sporto darbo diena veltui nepaėjo. išgėriau viską ką galima išgerti (kokius 3 litrus) ir sušlamščiau gabalą šaldytuvo durelių (bus kondicionierius vasarai). vakarinės mankštos šiandien nedarysiu.