lietuva

tarybinis filmas, kur garbės žodis išsprendžia konfliktą. pagalvojus, dabar net tokio išsireiškimo nebeliko. iš žmonių lūpų ir galvų dingusi sparnuota mums indikuoja apie žmonių moralinį degradavimą. pasikeitusi socialinė santvarka ir demokratija atnešė naujų idėjų, kuriomis gyvensime dar negreitai. žmogaus teisių sąvoka tapo juodų darbų alibi, o pareigoms vietos galvoje nebelieka. nenoriu tikėti, kad demokratija yra nedirbant gauti didesnes pašalpas už dirbančius, o darbinantis išgirsti „kokiai partijai tu priklausai?“ šlykštus tos demokratijos atspindys lietuvos politikų veiduose, nes jeigu jiems viskas galima, vadinasi kažkiek galima ir mums. kokio šūdo dabar vertas garbės žodis?

pastaruoju metu net keletą gerų minčių subrandinau, liko kalnas didelių smulkmenų ir būtų lyg ir realu. matyt, šios savaitės būsimas fail’as paskatino vėl atgauti džiugesį širdyje. kai kurios mintys realios, kita dalis – beprotystės išraiška.

  • pirma gera beprotiška mintis yra 1000 km dviračiu aplink lietuvą… per savaitę. savaitė į dienos pabaigą prisiklijavo, kad neatrodytų viskas taip paprasta. nuojauta sako, kad po 150 km per dieną važiuojant, 2-ą dieną nebus techninių galimybių ant balnelio atsisėsti. be kita ko, šiam užmojui realizuoti yra reikalingas didesnis bepročių kiekis. lėtesnė alternatyva yra velomanų organizuojama kelionė aplink lietuvą.
  • dar vienas sprendimas – mėnuo atostogų. kad atostogos būtų atostogos.
  • plentinio dviračio pirkimo procesas jau pajudėjo, bet rudeniop norėtųsi ir 29’nerio.

mislyju toliau.

parduodama (lentelę blizgina saulė) ir sugriuvusi, be noro pagauti pedofilus, kur seimas negerbia konstitucinio teismo, įstatymai kuriami oligarchams ir magnatams, kur žmonėms labiau apsimoka gauti bedarbio pašalpas nei dirbti, o valdžia tik kalba, bet nieko nedaro, todėl nusikaltimai partijoms neegzistuoja, o girti pareigūnai yra teisūs. pavargau, nespėju sekti tikros lietuvos veido.