mtb

po molėtų seka 4-asis maratonų taurės etapas, kuris vyko ignalinoje. aplinkui tik ir tegirdėjau apie nesibaigiančius žvyrkelius, bet organizatoriau dalį jų iškastravo, todėl gavosi puiki greituminė trasa – asfalto buvo sočiai, bet jis neprailgo.

trasa prasidėjo ne per ilga plačia žvyruota danga, kurioje galima buvo lenkti iki soties, todėl kitose trasose pasitaikančių spūsčių čia nebuvo. po žvyrkelio – dvivėžis miško kratytuvas, kuriame jau pirmojo rato pradžioje palaidojau savo gertuvę, dėl ko minti nebuvo nei sveikatos, nei ūpo, o gan greitai – ir jėgų. dviejų kolegų dėka (už ką jiems didelis ačiū) kažkiek pavyko apmalšinti troškulį, bet to nebuvo pakankama sparčiam tempui palaikyti. aš lėtėjau, bet turėjau laiko ir debesyse apsilankyti, pamąstyti. kojos vėlėsi lyg pilna burna būtų neskanių grikių košės.

mane gelbėjo tik įkalnės,

o jų čia buvo – nestiprių, bet daugiau nei keletas. savaitė šūdo malimo jautėsi labiau nei pakankamai, dėl ko ir kojos buvo guminės. jaučiu, kad šių metų geriausią savo formą buvo pasiekęs latvijos maratone, nors gal dar ne viskas prarasta. užkopus į pačią viršūnę laukė ilgas vienvėžis miško keliukas žemyn – smagus ir vingiuotas. pačioje ignalinoje laukė dar mažiausiai 5 km, iš kurių didžioji dalis buvo asfaltuotais dviračių takeliais, kuriais smagu buvo su vėjeliu pariedėti. 2-ame rate gavau pilną gertuvę, kurios pusę turinio iš karto susikračiau į skrandį ir vidaus degimo variklis nuo vidurio rato jau pradėjo dirbti, bet traukinys jau buvo nuvažiavęs ir nepalaukęs. finišavau, kaip dažniausiai man yra įprasta, išdidžiai vienas. oras nepavedė, saulė nekepino, laikas prabėgo pasakiškai greitai ir smagiai.

kaip bebūtų smagu sveikam finišuoti, bet nereikia pamiršti ir tų vietų, kuriose organizatoriams dar reikia pasitaisyti. po latvijos jau nusiteikiau lietuviškam „organizavimui“ ir mes nepraleidome progos sužibėti.

  • su tualetais ženkliai pataupyta – net 2 valandas prieš startą tie 4 nupuvę lauko estrados tualetai jau skaičiavo 3-5 žmones kiekvienas. apie kokybę ir higieną čia jau nėra ką pridurti. išgelbėjo maxima, tik reikėjo šiek tiek nukulniuoti;
  • trasos žymėjimas klaikus – ant kuoliukų parišta geltona juosta tiesiog skendo aukštoje žolėje ir žalioje spalvoje, gerai, kad gerai apsidairius tolumoje buvo galima išvysti mėlynas rodykles;
  • sankryžose ir kryžkelėse budėję savanoriai sėkmingai krapštė nosį ir maigė mobiliuosius telefonus, vietoj to, kad parodytų važiavimo kryptį – vieną kartą taip ir nuvažiavau ne ten kur reikia, teko suktis ir atgal vynioti, o antrą kartą padėjo tolumoje užmatytą mėlyna rodyklė;
  • policija sėkmingai žiovavo prie savo tarnybinių automobilių ir lažinosi, ar priešais važiuojantis automobilis ir varžybų dalyvis susidurs, ar vienas iš jų pristabdys – visiškai nesistengė užtikrinti saugumo, o tikėjo automobilio vairuotojų supratingumu ir nuovokumu, ko jie čia stovi. automobilių eismas sėkmingai vyko tomis atkarpomis kur mynė dviratininkai;
  • finišuojant 1-ą ratą pasukti 2-o rato kryptimi buvo visiška loterija, nes ant rato sėdint tikrai nesimato prie finišo viduryje pakabintos lentelės, o tas neteisingas sektorius dar ir uždaras – dviguba nesėkmė;
  • galutinai finišuojant keli metrai už finišo tiesiosios – uždarytas kelias, aklavietė, todėl situacija gaunasi tokia: paskutinį prakaitą ištaškai finišuojant ir iš karto turi spausti stabdžius, kad į sietą neįsipaišyti. kiekvieną kartą tas pats per tą patį, o jeigu taip baisu prarasti laiko daviklius, tvirtinamus ant dviračių šakės, tai galėtų bet 5 kartus pailginti tą finišo gardą.

bet buvo ir teigiama pusė:

  • vieta, šalia ignalinos estrados, puikiai atitiko renginio turinį, buvo erdvi ir patogi tiek žiūrovams, tiek ir dalyvių transportui. estrados suoliukai buvo labai į temą pavargusiems dalyviams kaulus, raumenis ir lašinius padžiauti;
  • labai patiko kalnuota ir greita trasa;
  • tik tiek to gerumo.

šeštadienio rytas, skaudanti koja po penktadienio plento treniruotės ir begalė priežasčių sėdėti namie ir ilsėtis. man beieškant priežasčių nieko neveikti, kiti ruošėsi daiktus kelionei autobusu iki latvijos, tukums miestelio, kur sekmadienį buvo numatytos latvijos seb mtb (kalnų) maratono 5-asis etapas. taip jau nutinka, kad kartais autobusai nebūna guminiai ir talpina ne visus norinčius jais pasinaudoti, todėl viską suskaičiavus vienas mirtingasis liko už borto.

šeštadienio popietė panevėžyje prie sausainių, arbatos ir arbūzo, kur priimamas nedrąsus sprendimas dviese važiuoti papildomu transportu. ankstyvas sekmadienis ir, kaip vėliau pasirodo, pusę inventoriaus palikęs džiūti ant kartelės, išriedame latvijos kryptimi.

tukums – gražus miestelis ne per toliausiai nuo sostinės rygos, gražiai sutvarkytas ir vis dar tvarkomas. varžybų vietą radome nesunkiai, nors viena-kita rodyklė mieste nebūtų pamaišiusi. automobilių stovėjimo aikštelėje sutinkame dar keletą lietuvių iš šiaulių ir mažeikių. oras nuostabus, o keli nukritę lašai atgaivina sausą ir karštą orą. rodėsi, kad diena karšta.

organizatorių miestelis įsikūrė puikiai tam tinkamoje didelėje erdvėje, o palapinių jau buvo pristatyta visas tuntas. 12 latų (~60 lietuviškos valiutos) iškeičiame į startinius numerius ir pas lietuvius einu žvejoti dviratininko aprangos. medžioklė sėkminga, tad toliau diena tęsiasi jau kur kas šviesesnė ir aš jau aikčioju nuo brolių latvių renginio organizavimo profesionalumu ir dėmesiu smulkmenoms. apie viską plačiau. numerius gavau 2 – vienas lyg špakliuotė, plastikinis, skirtas kabinti ant dviračio, o kitas, su aplink išvedžiota antena-davikliu-čipu, tvirtinti ant nugaros. nereikia ant dviračio tvirtinti daviklių, po to juos rinkti, apskaityti, gaudyti pamiršusius priduoti ir turėti būrį čipų nuėmėjuų keli metrai už finišo, besimaišančių pravažiuoti finišuojantiems dviratininkams ir taip mažinant saugumą nenusiversti finišavus. čia numeris suteikiamas visoms sezono varžyboms, todėl ir pirmojo mokesčio kaina kiek didesnė, nes įskaičiuojamas mokestis už daugkartinį numerį. nėra ten ir kilimėliu užtiestų laidų, nes daviklius fiksuojančios įrangos laidai yra iškelti ore, o ne ant žemės. 3 laidai tikslumui užtikrinti, matomai, yra daugiau nei užtenka. startiniame voke dar buvo gardo, kuriame mes startuosime, numeris, o įėjimas į gardą buvo kontroliuojamas. tas reikalinga todėl, kad startinis numeris dar neparodo dviratininko fizinio pasirengimo, o po kiekvieno etapo jo reitingas yra perskaičiuojamas, todėl gali pasikeisti ir staro sektorius.

pasiruošimas varžyboms prasidėjo nuo tualetų, kurių čia buvo visa gausybė, mažiausiai 10, iš kurių kiekviename buvo ne po vieną rulonėlį popieriaus, bet po 6, kad jo užtektų ne tik pirmiems išrinktiesiems. prie wc aikštelėje stovėjo ir vandens čiaupas rankoms nusiplauti, kuris aktyvuojamas spaudžiant kojinę pompą. smulkmena, bet maloni. ne per toliausiai išverstas kalnas sniego (!), nors lauke temperatūra artėja link 30 laipsnių šilumos. sniegas yra gera priemonė tiek kitaip rankas nusiplauti, tiek ir po varžybų sąnarius atšaldyti. sniego buvo iki pačio renginio pabaigos.

persirengiame ir riedame prasimankštinti. aplinkui gausios policijos pajėgos, kalno papėdėje savo starto laukia 3 greitosios medicinos pagalbos automobiliai, prasideda greiti ir koordinuoti trasos tvėrimo darbai. aplinkui sparčiai gausėja žiūrovų ir dalyvių automobilių, kurių internetu buvo užregistruota ~1800.

pasisukinėję stojome į paskutinį sportininkų starto sektorių, kurie važiuos visą trasą, t.y. 65 km. šiame maratono etape visą trasą (65 km) ir „mėgėjų“ (43 km) važiuojantys sportininkai startavo atskirai – daugiau važiuojančiųjų startas kaip jau įprasta per pietus 12:00, o važiuojančių mažiau – 13:30. patogu, kad latvijoje yra ta pati laiko zona kaip ir lietuvoje. mūsų starto sektorius paskutinis, todėl erdvus, o aš niekur neskubu, nes nusiteikiau gerai treniruotei. startas įspūdingas – garsinis šūvis į orą ir mes „apšalę“ išriedame.

tęsinys

niekam ne paslaptis, kad šį savaitgalį molėtuose, belvilyje, buvo 3-iasis dviračių maratonų taurės etapas molėtuose. buvau čia ir aš, nes prieš tai dviejuose etapuose, kurie vyko druskininkuose ir vilniuje, aš taip pat pabuvojau. prieš varžybas prisiklausiau gandų, kad trasa greituminė, o mažas sukilimų atstumas mane nuteikė labai teigiamai, tik kad neilgam. nenoriu minti kai lyja, nėra nuotaikos ar motyvacija žemiau kulnų.

šeštadienio vakaras buvo lietingas, o sekmadienio rytas buvo debesuotai saulėtai sausas. išvakarėse sunkių pastangų dėka radau savyje jėgų susireguliuoti priekines stabdžių kaladėles, kad ratas riedėtų ir kad kaladėlių cypimo nebūtų, atsirandančio riedant mažiau nei 20 km/val. greičiu, nors tai gal ir būtų aplinkui išretinę paukščių ir konkurentų ratą. susitvarkiau ir ratas sukosi, nors dumbluotas ir sunkus – gerai, kad nesergu švarumo dviračiui manija, nes man tai tik priemonė rezultatui siekti. dar patepiau grandinę, kad koja geriau eitų.

sekmadienis lauktai išaušo, o dalyvių buvo daugiau nei aš tikėjausi. oras buvo tinkamas, lietaus nesimatė, bet buvo vėjuota. startas ir pirmosios griūtys už pirmojo posūkio prie pirmosios balutės, vėliau dar keltas lygiame žvyrkelyje ir dar kažkas nioliktame žvyro kilometre. gal kokį dešimtuką km viena masė kaip plente važiavo žvyru, kol keletas pakilimų ir griūčių neišskaidė grupelės į smulkesnes. kažkurioje ir aš buvau. prasidėjo ganyklų pievos – iš pradžių važiuojamos, gerai minamos, dvivėžės. neilgai trukus prasidėjo dumblynai, kemsynai ir pelkynai, kur ratai vietomis iki stebulių smigo į juodą dumblą. net telšių žemaitijos taurės etapas purvais prieš molėtus nublanksta. toliau, keletas asfaltuotų ir žvyruotų ruožų kvapui atgauti ir vėl pievos, tik ši kartą kitokios. jausmas lyg į kalną minčiau – kol mini, tol lėtai judi, tik nustoji minti – stoji vietoje. riedėjimas tose pažliugusiose žolių pievose buvo apgailėtinas, o jausmas lyg per betono jūrą bandyčiau irkluoti. ne kartą žiūrėjau tai į spidometrą, tai į padangas ar jos dar netuščios (velnią ten pamatysi), bet greitis buvo žemiau juosmens ir asmeninės savigarbos. nuo pirmojo rato vidurio aš mėsinei jau atidavinėjau galūnes ir keikiau save, kad teks 2 ratus važiuoti, kai pirmojo net nebaigus man jau bloga darėsi. per miglą šiūpėliavau toliau. prie tarpinio finišo išmesto gertuvės taip ir neradau.

2-asis ratas ir tas faktas, kad jau pusė trasos įveikta ir dar nauja gertuvė morališkai man įkvėpė dujų į subinę. vėl susidarė nemenka grupelė, kaip paaiškėjo, antroji nuo lyderių. tempas kiek lėtesnis kvapui atgauti ir akių orbitoms nuo kraujo nuplauti. keletas vėl atsuka, kažkiek laikausi, bet tempas man per sunkus, bet ne man vienam. išskystame smulkiau ir judame po 3-5 piliečius, tiesiojoje periodiškai keičiamės, bet jėgas tausojame pievoms, tešlynams ir sukilimams, kurių vis tik buvo, tik juokingai trumpų ir bejėgiškai sunkiai įveikiamų. užmyniau visur, pabaigoje miškelyje taip pat per smėliuotą dangą, bet tai tik smulki detalė. pora prigulimų į purvą taip pat teko patirti, kad varžybos nebūtų rožėmis klotos. likus dešimtukui pradėjo grandinė šokinėti, neįkyriai bet su intencija. px, prisidėjo dar ir darbas su bėgių permetėjo rankenėle.

turėjau viltį, kad molėtuose „eis koja“, bet dabar į tai niekaip negaliu atsakyti, nes nebuvo sveikatos kojoms valdyti. važiavau be pulsometro, kad savęs nedemotyvuoti, o vidutinis kadensas 91. pramyniau visą trasos distanciją. 31 km įveikiau per 01:11:28, o 62 km per 02:27:52, t.y. 15 min. vėliau nei lyderis. baigiau ir kojos nukrito. taip, aš silpnas.

dviračių maratonų taurės 3-iasis etapas molėtuose, kurį organizavo spa belvilis, buvo geriausiai organizuotos lig šiol mano važiuotos šiais metais kalnų varžybos. žymėjimas rodyklėmis aiškus ir tankus, pavojingos vietos perspėtos raudonais šauktukais, savanoriai rodantys važiavimo kryptį, policijos pajėgos saugančios asfaltuotą dangą, puiki trasa ir valgoma grikių košė (bent man ji buvo lyg ir grikių). 9/10 balų.

sekmadienis, telšiai, germanto ežeras, žemaitijos taurė, 2-asis etapas. pirmosios buvo gaivios ir sausos. žengus žingsnį kito žingsnio sunku išvengti. pačios murziniausios varžybos.

varžybų išvakarės buvo nei tikėtos, nei įprastos. šeštadienio popietę nuo panevėžio nutolus kokį 30 km, subiro automobilio generatorius. ne pats maloniausias dalykas, kai automobilis pakrautas dviračiu ir sportinėmis terbomis ir inventoriumi. iki panevėžio gerasis žmogus automobilį partempė ir mane dar spėjo į paskutinį šiaulių autobusą įsodinti. šeštadienis baigėsi pakrautas nuovargiu. sekmadienį į šiaulius su geruoju žmogumi atvažiavo mano dviratis ir pakeliui link telšių prigriebė mane. tuo tarpu automobilis sėkmingai ilsisi panevėžyje. kitas gerasis žmogus neformoje, tada tapo aišku ir tai, kad mažų mažiausiai be ratų būsiu iki pirmadienio.

trasą pasiekėme važiuodami paskui vieną ekipažą, pakrautu dviračiais ir apginkluotu „mtb dviračių varžybos, šiauliai“ lipduku, su mintimi, kad jie žinos kelią. neapsirikome. oras sausas ir lengvai debesuotas, nors norvegų šulijos nuo pietų pranašavo lietų. esame vietoje ir turėtą gerą valandą laisvo laiko, organizatoriai papildė pusvalandžiu, tad 12:30 startas turėtų būti šlapias. taip ir buvo. nuo pusiaudienio pradėjo skalbti lietus, atvėso ir šiltas oras.

startas šlapias ir tiesus. antrasis posūkis ir dalis pirmūnų sukasi atgal, nes pramynė posūkį. lietus pila visai nesilpnai. miško keliukai konkuruoja su pažliugusiai laukų keliukais iš vientiso juodo purvo. lietus lyja, čiuožykla slidėja, dumblas taškosi laisvai. žiūriu į priekį kad neįsipaišyčiau į kėglius ir pats tokiu netapčiau. ilgai netrukus prasidėjo kaimiški žvyro keliai – drėgnas žvyras vėlėsi ant ratų ir stabdė sukimą, o smulkiai duobėtas kelias sunkė jėgas ir motyvaciją. šitie žvyrkeliai man buvo patys ilgiausi varžybose. trasos žymėjimo beveik nemačiau ir labai pasigedau informacijos apie likusį įveikti kilometrų kiekį. trasa – 1 ratas, viso 34 km. begaliniai žvyrkeliai pasibaigė ir prasidėjo ištisinis dumblynas ir žalios pievos. akiniai nuo lietaus ir žvyro tapo nepraregimais, tad kaip bebūtų gaila, visą trasos likutį teko važiuoti be jų, net čia jau reikėjo tiksliai matyti kiekvieną trasos detalę. be akinių važiuoti ir nemalonu, ir nesaugu, nes iš priekyje važiuojančių dviratininkų ratų kyla purvas bei reikia saugotis medžių ir krūmų šakų. molynuose liūdna nebuvo – reikėjo vairavimo ir važiavimo technikos, buvo kalnų ir posūkių. taip velniai žino kiek kratėmės, kol viename slidžiame posūkyje pateriojau spidometrą, kaip vėliau paaiškėjo, 25-ąjame kilometre. mūsų 6-7 žmonių grupelė pievomis yrėsi toliau, o bet koks virtimas ant šono beveik garantavo prarastą grupę. kaip visur ir visada, buvo dirbančių ir veltėdžių. bevirtinėdami iki finišo likome tik 3. pulsas balansuoja 160-170 ribose, t.y. mano darbiniame intervale. lenkti neskubu, nes trasos nepažįstu, o trasos žymėjimas skurdu, tad trečdalį trasos tenka slowdown’inti. link pabaigos trasa buvo pavojinga – slidžios nuokalnės, dideli akmenys ir dar didesnės duobės. čia taip pat trūko įspėjimo ženklų, kad kas nors gerai įsibėgėjęs sprando nenusisuktų. o virtimų visoje trasoje buvo apstu. per upeliuką perneštas dviratis ir finišas. murzinas kaip velnias, bet sveikas ir gerai nusiteikęs. lietus liovėsi lijęs. pirmos mano šiais metais maudynės ežere kaip ir pirmosios dviračiui. varžybos praėjo greitai, pradžia buvo sunki, tad pusvalandį tikrai miriau tuose žvyrkeliuose. šaltibarščiai su bulvėmis už talonus buvo labai į temą ir skanu, man labiau patiko nei guminės košės.

iki panevėžio mane ir mano inventorių parvežė, pradėjo jaustis ir nuovargis. į vilnių grįžau vėl paskutiniu autobusu, dviratis ir automobilis liko nakvoti panevėžyje.

na ką, ką, buvo geras renginys. druskininkų dėka vilniuje mano gardas buvo arčiau starto vietos, todėl kritinės masės buvo išvengta. reikia su tuo susitaikyti, kad jeigu nori važiuoti pilną distanciją, bent vieną kartą reikia su mėgėjų mase startuoti. jeigu esi stiprus, kas kartą starto numeris bus vis geresnis ir tokiu būdu visi inkarai būna už nugaros. bet jeigu starto pozicijos pagerinti labai ženkliai neina, tada verta pagalvoti apie tikslingesnes treniruotes ar mėgėjų distancijos važiavimą.

kabinėtis galima prie visko, bet oras buvo geras, o kurmiai medžių šaknų piestu nepastatė. varžybų išvakarėse nenorėjau prarasti šeštadienio, tad jam skyriau 90 km plento ir 50 km bekelės laiko. varžybų dieną visa tai man atsiliepė nuo 2-o ratuko, bet tuo nė kiek nesigailiu. su čipu jau pasimokiau, tad jis buvo pritvirtintas kaip už tėvynę. privalumas yra žinoti trasą, kuria bus važiuojama ir tai yra didelis privalumas vietinės faunos naudai. naujas apendiksas man patiko, ypač antroji jo dalis, einanti vingiuotu vienvėžiu miško keliuku. druskininkų nepasitenkinimo sąrašą papildysiu nesportiniu rungtyniavimu, kai varžybų dalyviai nukerta ne šiaip sau keletos medžių kampą, bet ištisas atkarpas, matuojamas kilometrais – vilniaus kalnų dviračių maratono naujajai trasai kertant plentą, buvo veikėjų, kurie lindo ne į mišką, o visą atkarpą nukirto plentu. panašiai ir su starto pradžia, kai vieni pievoje pluša, o kiti šalia esančiu asfaltu rieda. gėda čia per silpnas žodis. netgi tie keli mano garde esantys dviratininkai taip grūmėsi į priekį, lyg tai įtakotų jų poziciją finišo tiesiojoje. dažniausiai tokiems net ant rato išsėdėti nepavyksta. o finišo norėjosi ne iš tokio staigaus išsukimo. košė buvo skani, nepalyginsi su druskininkų, tik arbatos pasigedau ir eilės prie jos galėjo trumpesnės būti, nes buvo tik viena košės kabintoja.

1 litro vandens man pritrūko, reikia imti bent 2 gertuves po 750 ml talpos. vienu netrumpu periodu 2-o rato maitinimo punktas buvo mano svajonių oazė, išgelbėjusi mane dvejomis stiklinėmis vandens ir keliolika sekundžių prastovos. bala nematė. grandinės sudėvėjimas prieš varžybas buvo iki 1-uko, o 0.75 kiaurai lindo, po jų 1-ukas taip pat sėkmingai kiaurai lenda. upelis prie to irgi prisidėjo, kuriuo abu varžybų ratus sėkmingai gaivinausi. 2-as varžybų ratas man buvo atbukęs, nors kiekvieno rato laiko rezultatai sako visai ką kita – jame nedaug laiko pralošiau 1-ąjam ratui ir tas mane džiugina. dviratis su 2 lopais klijuota galine kamera puikiai pravažiavo be techninių nesklandumų, o vairuotojas išvengė kritimo.

vienu metu laukiau nedidelio lietaus dulkėms nuplauti, bet jeigu būtų pylę kaip iš kibiro, rezultatai, turbūt, būtų visiškai kitokie. varžybos patiko. ir dabar sau priekaištauju, kad nesitreniravau kaip norėjau. iš tiesų ta savaite aš džiaugiuosi ne dėl varžybų, o dėl to, kad man pavyko 2 kartus pabėgioti.