plentas

yra tokia lietuvos dviračių sporto federacija (ldsf), kuri kartais kažką suorganizuoja. dėl to „kartais“ matomai ir gaunasi tik „kažkas“. o gi istorija štai tokia: federacija organizuoja lietuvos plento čempionatą, kuriame vietos atsirado ir veteranams (čia tie, kuriems virš 30-iems metų). pateikiama ir tokia informacija:

užsiregistravę internetu atvyksta: 2012-06-22 iki 15:00 į starto vietą ir prie teisėjų stalelio pateikę sveikatos pažymą, pasirašę, atsiima starto numerį ir gauna informaciją apie starto laiką.

starto vietoje buvo šiek tiek po 14 val., kad be streso ir eilių atsiimčiau starto numerius ir gaučiau reikalingą informaciją. tokių kaip aš stoviniavo ne vienas, o nei teisėjų, nei jo stalelio horizonte nesimato. laukiame. 14:30 vis dar laukiame. kažkas su kažkuo susiskambino ir atsirado informacija, kad teisėjų stalelis tuo metu dar valgo ir atvyks tik pasimaitinęs. čia mane ir pamušė – visas būrys, kad nepavėluotų, atvyko į vietą atsiimti numerių ir negana to nieko nepešę dar turi nežinia kiek laiko palaukti, kol valdininkai paės, o ne pavalgys. mano vaizduotė per menka įsivaizduoti, koks didelis yra jų uždėjimas ir pochuizmas ant visų laukiančiųjų.

prieš 16 val. atsirado mėlynas mikriukas, visi iš karto sujudo link jo. kaip parašyta aukščiau, niekur man pasirašyti nereikėjo, o medicininės pažymos paprašė, pavartė ir grąžino atgal. mane aptarnavo 2 moterys – viena numerių ieškojo, kita sąrašuose kuitėsi. gavau 2 numerius. gal visiems kitiems natūraliai nuo gimimo yra žinoma, kad atskiro starto varžybose reikia segti tik vieną numerį ant nugaros, o grupinėse – jau abu, ant nugaros ir dešiniojo šono. aš to nežinojau, instrukcijų niekur nebuvo. paklausiau kitų dviratininkų, paaiškino. gavus numerį mano pirmas ponių klausimas buvo – kaip ir su kuo prisisegti? atsakymas vertas valdininko vardo:

čia ne mūsų reikalas, tavo pačio problema.

akimirkai praradau pusiausvyrą. į dantis gavau starto lapą, kur mano startas už 15 minučių. čia stipru. lekiu persirengti, dviratį susitverti ir žiogelių numeriui ieškoti – čia sakau ačiū panevėžiečiams už pagalbą. pasiruošiau, dar liko šiek tiek laiko, sukiojuosi prie starto tiesiosios, kai pribėga vienas pilietis ir klausia manęs, ar man nereikia čipo (magnetinio daviklio). iš kur man žinoti, reikia man jo, ar ne, kai niekas nei man jį davė, nei informavo, kad toks turi būti. rado mane pagal sąrašą, prie dviračio prisegė daviklį ir štai jau mano starto laikas.

kelias šiauliuose tilžės gatve nėar lygus, bet ir ne duobėtas. minu 170 pulsu per balas ir lietų. policija vienoje sankryžoje nesuvaldė sunkiasvorės, tai ji man beveik kelią užtvėrė. išsisukau. finišavau šlapias, be kritimų ir tuo patenkintas. nori grąžinti čipą, norinčių paimti nėra, nes „o rytoj nevažiuosi?“.

gerai, kad visa tiesioji buvo gerai saugoma policijos ir žmonių su ryškiaspalvėmis liemenėmis, nors vienas jų automobilis sugebėjo kitiems pastoti kelią, kad net dviratininkui teko jį apvažiuoti.

nuo pat pradžių ore tvyrojo neaiškumas, vėliau chaosas. su vienais ir su kitais pakalbėjus, jiems toks lietuvos dviračių sporto federacijos renginių organizavimas yra gerai žinomas, tik kas kartą jie vis naujai nusivilia.

sekmadienį grupinėse varžybose nebevažiuosiu, nes nėra motyvacijos, o ir dviratininko batai yra kiaurai šlapi ir nespės išdžiūti. tokio prasto renginio organizavimo dar nebuvau matęs ir patyręs. fail.

žinau, kad ne man vienam yra nuobodu ant dviračio vėdinti plaučius miškuose arba garuoti ant asfalto. nors tos 2 ar daugiau valandų tuščia galva yra maloniai varginančios, bet su laiku jos pabosta ir pradeda vynioti rutinos vatą. bent kartą į savaitę stengiuosi ne tik mintimis ištrūkti iš miesto rezervuaro ir ilgėliau bei įvairiau pasikratyti kur akys veda.

tas savaitgalio sekmadienis buvo numatytas nevaržybiniam maratonui kaunas-marijampolė-kaunas su 160 km eiga. šeštadienis buvo apsiblausęs su vietomis prakiurusiais vandens pritelkusiais debesimis. nemėgstu šalčio, ypač kai šlapia. galvoje taikias išvykos mintis niaukė motyvai, dėl kurių reikėtų savaitgalį namie tupėti. sekmadienio rytas buvo pilnas taikos, todėl pasikrovus inventorių judėjau link kauno, kur buvo nurodyta starto vieta ir laikas.

kaip tampa įprasta, prie prekybos centro molas, buvusio futbolo stadiono vietos. startinis ir simbolinis 10 lt mokestis už organizavimą, maistą, palydą automobilių ir techninę pagalbą buvo visiškai pagrįstas ir teisingas. susirinko mūsų apie 40 dviratininkų – įvairaus amžiaus, pajėgumo ir technikos. bendra nuotrauka, kurios metu aš kuičiausi su apranga ir startas, kurio metu minkiau endomondo kelionės seklį. visi jau nurūkę tolumoje, o aš sau kartoju, kad tai nevaržybinis maratonas. važiavau plentiniu dviračiu, todėl mano kelionė pirmyn turėjo atrodyti taip: kaunas, karkazai, garliava, mastaičiai, juragiai, mauručiai, veiveriai, skriaudžiai, kazlų rūda, antanavas, marijampolė. atgal maršrutas buvo kiek kitoks: marijampolė, smilgiai, gudeliai, ir vėl tas pats plentas link kauno pro skriaudžius ir kitus miestelius. kartais smagu būti paskutiniu, nes yra ką vytis, o tavęs nėra kam aplenkti. netoli karkazų daugelį keliauninkų susirinkau, o kadangi visai gerai mynėsi, tai ir traukiau vienas, kol karkazuose kolegą pavijau. nuo to momentu visą kelią iki marijampolės vyniojome dviese.

geras kelias ir sekmadienio ryto dėka neapkrautas plentas suko kilometrus. važiuojant į priekį veikti buvo ką, nes dėl vėjo net nuo kalniukų riedant lėtėdavome. žinau tiksliai, kad 95 km iki marijampolės visą kelią dirbau. nevaržybinis maratonas man tapo gera treniruote į vieną pusę. dangus surūgęs, bet laikėsi, ir dviese pakaitomis vesdami atsidūrėme kazlų rūdoje. garbės ratas aplink miestelį ieškant maitinimo punkto ir aš jau kremtu meduolius su vandeniu ir naikinu savas bei svetimas maisto atsargas. temperatūra pakilo iki 15 laipsnių šilumos. kazlų rūdoje dar vienas pasiblaškymas ieškant antanavo kelio ir keletas kilometrų grupelėje, kuri mūsų dvejetui buvo kiek per lėta. šiek tiek atsukom, keletas užsikabino, vesti be mūsų dviejų tik vienas norėjo. toliau sukame dviese-trise, vėliau tik dviese. dar keletas atsikratė, likom 3. išsiskyrėme ties antanavu, nes tie, kurie važiavo ne 100% plento trasą, turėjo nusukti kitu keliu, kur sumoje jų nuvažiuoti kilometrai turėjo balansuoti tiek 140 km riba. dviese sukame toliau ir iš pusės žodžio suprantame, kad jau labai norisi pamatyti lentelę su užrašu „marijampolė“. tempo nemetame, o motyvacija jau žemiau nulio. pradėjome keiktis, gavome lietaus ir sunkiasvorio autotransporto gūsių sunkiai apkrautame kaunas-marijampolė kelyje, kuris mums buvo neišvengiamas. mes tada nežinojome, kad nuo antanavo mūsų dar laukia 30 km vėjo. tempas užduotas, lėtinti nevalia. valandą sukome tylėdami. įvažiuojame į marijampolę, kuri man pasirodė be galo ilga. danga mieste nekokia, pirma automobilių juosta skirta lopams ir kelio nelygumams, o antra – automobiliams. 5 km grybų ratas ieškant galutinio tikslo ir mūsų tandemas yra 2-oje vietoje. neblogai kaip nevaržybinio maratono varžyboms.

sėdime, ilsimės, laukiame kitų ir šąlame. vėl visi naikiname meduolius ir šį kartą – šokoladinius saldainius. gerai, kad į lydintį automobilį buvau įsidėjęs sausų drabužių persirengimui, nors dalis šlapių liko ant manęs. ant saulutės džioviname prakaituotus ir sulytus drabužius, bet neilgam, nes prasidėjo lietus su ledukais. temperatūra krentas, ūpas visai dingęs. pažiūrėjus į dangų atgal plaukti oi kaip nesinori. paguodos skambutis informavo, kad traukinys iš marijampolės į kauną bus už dviejų valandų. gera žinia. tegul atgal irkluoja vandens mylėtojai. tos džiugios naujienos proga viską surijau ką turėjau ir ką turėjo aplinkiniai, norėję su manimi maistu pasidalinti. patys kalti.

išsigiedrijo, oras atšilo, saulė išlindo. visi išriedėjome atgal, kas per raudoną bandė prašokti, kas po sunkiasvorių ratais taikėsi palysti – nepatiko man šis skubėjimas, kurio tikslas buvo atitrūkti „lyderiams“. gėda man už juos. su nelyderiais minu atgal sau užbrėžęs tikslą balansuoti ties 25 km/val. greičiu. beveik gavosi, nes bet kam sėdėjau ant rato kas vežė. atstatomoji treniruotė. užtat taip riedėdamas prisibendravau su retai matomais draugais. smagiai papliurpėme, o ir kelionė neprailgo. marijEmpolės nemačiau.

viso prisukau 165 km per 5:33 val vidutiniu 29,8 km/val. greičiu. mano išvada tokia: neverta dirbti 90 km, kai dar kone tiek pat reikės atgal grįžti. buvo išties geras laikas.

pirmos 3.

zjbs, kai vėjas pučia į nugarą, o vandens atsargos zulina marškinėlių galinę kišenę. temperatūra lauke nebuvo prikli ir balansavo ties skaičiumi 22, o aš nė kiek nesigailėjau apsirengęs ilgomis rankovėmis ir šortais iki kauliukų. vėjas gairino nugarą, bet tai netrukdė girdėti žaliaakės endomondo viliojimo postringavimus, kurie greitai nuskendo mano minčių sūkuryje. tikslas buvo pusšimtis į vieną pusę ir viskas bylojo, kad pirmyn man gerai ėjosi. kalnai plaukė pro šonus, o pedalavimo jėgos vis buvo po ranka ir nerodė sekimo požymių. smagu, kai kelias pažįstamas ir žinau, kiek posūkių liko iki kito motyvacinio punkto. širvintos ne riba, pravažiavau ir jį, nes dar trūko dešimtinės. įdomus tas miestelis su 2-iem kelio žiedais ir 4-iais gulinčiais policininkais, kai viskas yra vienoje tiesioje gatvėje, kurios viduryje stovi maisto prekių krautuvė. damyniau iki greitkelio, o nerimas pagrįstai apsiniaukė. apsisukus to ir laukiau – priešpriešinis, vietomis šoninis, vėjas. zjbs, dabar jau lėtai žudžiausi ir su nepatogiai nemenku pulsu. grįžimas atgal jau buvo darbas, kur reikia ne orą pedalais drumsti, bet ratus prie vėją sukti. atmetus keiksmažodžius visa atkarpa buvo prakaituota ir lėta. ir kalnai visi subėgo į kelią, kad juos kur velnias. aštriai per kasetės dantis šokinėjanti grandinė dirbo savo darbą kartu su kaistančiomis kojomis. gerai prisimenu tą kalną-žudiką tarp pociūnų ir jauniūnų. aš mėgstu dvitakčius variklius, kai kartą įkvepi ir ir sukart iškvepi atidirbtą deguonį, bet šioje įkalnėje perėjau į vientaktį režimą – įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti (dar net pabaigos nesimato), iškvėpti. pramankštinau didesnes galines žvaigždes, kad dulkėmis neapkerpėtų. bent kažkoks pozityvas. po to sekė likusi ~30km atkarpa pavadinimu „bli4t, dar biškį ir namai“.ausyse ošė vėjas, žaliaakė jau tik kažką vapėjo, praradusi viltį mane užverbuoti. klausimą „nx man to reikia“ šiandien palikau namie. vietomis temo, ekranas mirgėjo. parsibeldžiau, pačiam net keista.

likusios 2.

netyčia iš bendradarbių nugirdau, kad šiandien mtb mokyklėle saulėtekio miškuose – tai, ko senai man trūko, kad galėčiau pazulinti tą trasą. nors „jamam“ nebuvo toks gyvas, bet pasirinkimo nebuvo. kitas šalmas, kiti batai ir kitokia technika, kurios viršsvoris, lyginant su plentiniu dviračiu, jau buvo iki lemputės. prisilakęs skysčių patraukiau tiesiai į starto vietą saulėtekyje – buvau pačiu laiko, banda dviratininkų pradėjo judėti. kaip ir visur bei visada, judėjimas virto varžybomis su ne ten nugrybaujančiais dviratastais, kurių niekas nepalaukė, o kur važiuoti nežinia. buvau ir aš beveik su krepšiu grybų, bet lyg tyčia susiorientavau teisingai. kažką pavijau, kažkas mane aplenkė. kojos jau medinės, o miške dominuoja šaknys ir įkalnės. pulso taip ir nenusimušiau, bet važiavau lyg ant debesies koja pasispirdamas. lėtai plaukiau. prairklavau vienuolyną ir dar iš inercijos taškiausi vonioje.

penkios valandos sėdynės perėjimo – sporto darbo diena veltui nepaėjo. išgėriau viską ką galima išgerti (kokius 3 litrus) ir sušlamščiau gabalą šaldytuvo durelių (bus kondicionierius vasarai). vakarinės mankštos šiandien nedarysiu.

norom-nenorom ir dar visai netikėtai, kelionę kaunas-jurbarkas-šakiai-kaunas iškeičiau į vilniaus asmenines lenktynes laikui „aplenk laiką“, paskutinį plento maratonų taurės 2011 etapą. situacija gavosi labai kurioziška – save buvau nuteikęs sekmadienį pasivėžinti virš 200 km savo gimtojo miesto, jurbarko, vietovėmis, bet akis užkabino „aplenk laiką“ starto sąrašas, kuriame radau ir savo pavardę – trauktis jau nebebuvo kur. pasirodo, kartais yra visai naudinga iš anksto užsiregistruoti ir susimokėti už visus etapus simbolinę sumą, kad vėliau dėl to netektų nagų graužtis.

sporto renginys vyko netoli kenos miestelio, ~25 km nuo vilniaus. šios varžybos man patiko, nes čia buvo galima išmatuoti tikrą dalyvių fizinį ir sportinį pajėgumą, nes varžybos vyko ne kartu išleidžiant dviratininkus, o kiekvieną atskirai, kas minutę ir ant rato čia jau nebepasėdėsi. važiavimo distancija 15 km, t.y. 7,5 km į vieną pusę ir apsisukus tuo pačiu keliu atgal. kelias superinis, jokių duobių ir nedaug kelio lopymo, todėl riedėjimo kokybė man labai patiko. pats kelias nebuvo nuobodus, apsuptas miško, su vingiais, kalniukais ir nuokalnėmis bei vėju. man patinka, kai būna vėjuota, nes tada jauti, kad dirbi/reikia dirbti.

preliminariais rezultatais dabartiniame stovyje aš esu patenkintas, slaptus savo siekius įvykdžiau, na o per žiemą norėčiau įgauti geresnę formą. 2011 m. sporto sezonas uždarytas, o laisvalaikio sezonas tęsiasi toliau!