religija

blogas tas individas, kuris giriasi esąs alaus mėgėju, bet suklumpa lygioje vietoje:

  • kam 4 alaus yra jau per daug. mitas ar ne mitas, skanavimas ar lakimas, bet alus yra sutvertas dažnam jo pritaikymui wc, miške, kelnėse ar gamtoje, o ypač žiemos metu;
  • net mėgėjams ir beveik diletantams nereikia atidarytuvo, nes jis visada po ranka – kitas alaus butelis, su kuriuo atidarant ausis maloniai lepina „čpok“ garsas;
  • su aukščiau paminėtais punktais yra susiję ir tai, kad jeigu „atidarytuvai“ baigėsi, anoks tu vartotojas – išgėrei kaip boba pora bonkių alaus ir labanaktis;
  • kalbant ne apie buitinį brinkimą aluje, gera pradžia yra 1 l bokalai;
  • be alaus nėr žmogaus – to nereikia atsiminti, tuom reikia gyventi. tai religija ir menas;
  • dar kažkurios protingos tautos atstovai pasakė, kad alus yra skysta duona, todėl jeigu duonos nevartoji – fail;
  • lengva įsivaizduoti bambalių galimybes, bet ne visiems tai yra lengvai įveikiama užduotis;
  • visi alaus mylėtojai myli naminius gyvūnus, o ypač – katukus, kurie juos dažnai rytais aplanko.

tavo Jėzulis – tavo tamsios mintys, rytinė erekcija iki skausmo, mintys rūkant ir pasąmonės trūkčiojimai skambant žadintuvui, sapnai tavo! kilimo šiukšlės giliai įsirangiusios, randai pleiskanoti.

mano Jėzulis – svajonių nesutapimai, minčių paklydimai, savęs nesuvokimas, kitų neigimas, noras geriems dalykams ir keršto garbinimas, spjaudymas, spardymas, rytinis skonis burnoje, svetimo geidimas ir aistra sekinanti tam, prie ko net stovint kažkas viduj plyšta…

mano Jėzulis – nušluostantis purvą, akis nuplaunantis, bet sielos neskaidrina.

aš – nuogas karalius. velniop man tą sielą.

pats tas laikas pakalbėti apie kremavimą. šį savaitgalį kapines aplankiau ir su artimiausiais persivalgiau net keletą kartų per dieną, vadinasi savo šventą pareigą atlikau, neskaitant to, kad dar namo reikės maisto siuntinį parvežti. šiandien kalbėjome apie kremavimą, nes lietuvoje, kėdainiuose, iki šių metų pabaigos duris turi atverti pirmasis lietuvoje krematoriumas, kai tuo tarpu latvijoje jis veikia daugiau nei 10-imt metų, o estijoje dar seniau. dar vienas pavyzdys, kokia atsilikusi šalis mes esame su market place’ais galvoje, kuri daugiau jokio kito verslo nemato ir nenori matyti. oficiali kremavimo kaina 1.300 lt be pvm, t.y. 1.573 lt matuojant lietuviškais žmogpinigiais. maža urna su tavo pelenais, šiūpėlis rankose ir laidojimo ritualas atliktas. ir nereikia aštrių baisių kryžių, dešra pasmirdusių nutukusių kunigų, kurių reputacija trenkia vaikų tvirkinimu ir nesantuokinėmis savo atžalomis, būrio alkanų kaimynų ir nepažįstamų tolimų giminaičių, kurie laukia dar vienos progos pilvą prikimšti šiltu maistu ir šalta degtine. nereikia. užteks likusių nuoširdžių artimųjų ir lentelės su „vardas pavardė, gimimo data – mirties data“ ir nupjautos kapų žolytės – dar gyvųjų prašymas ir pagarba jiems.

tokie mes ir krikščionys, kaip kiaulės lakūnės. be mes ne bedieviai, vidumi mes tikime, bet tikime ne į stabus.

žinau keletą piliečių, kurie kiekvieną sekmadienio rytą stovi prie bažnyčios durų, tokie nekalti ir iš pažiūros lyg dievobaimingi, matyt nuleidę galvas ir pasiruošę stipriai atgailauti. aš noriu tikėti, kad bažnyčia juose sukuria virsmą būti geresniais, negobšiais ir nesavanaudžiais piliečiais. matyt ne vienas su manim sutiks, kad dalis tokios mūsų inkvizicinės bažnyčios gerbėjų yra cirko aktoriai ir lankosi joje „dėl akių“. aš nenoriu kelti diskusijos, yra dievas ar jis buvo, nors manau, kad tikėjimas į stabą yra naudinga abejoms pusėms – tiek religiniam favoritui, sulaukusiam mirtingųjų dėmesiui, tiek ir tikinčiajam, kuriam palengvėja širdyje, kas yra tik kitokia placebo forma. save apgauti kartais būna labai sudėtinga, bet žmogaus išradingumas beribis. štai vaikystėje niekas mūsų neklausė, tiesiog pakrikštijo iš meilės/per prievartą/dėl kaimynų/tokia visuomenė/ir t.t. paprasčiau pasakyti taip – kažkas liepė, kas nereiškia, kad atėjo žmogus ir pasakė, kad taip reikia daryti – tai buvo daroma ir dėl šventos ramybės, ir dėl socialinės gerovės. dabar, kai aplink tariama demokratija, mes to neprivalome daryti, o kryžiaus svarba taip pat išblėso. bažnyčios šulai sėkmingai dirba prie savo įvaizdžio gadinimo, kai kita jų pusrutulio veikla dieną-naktį pina krepšius iš ajerų didesnėms lėšoms pamaldų metu surinkti.

tikėjimas žmonėms yra svarbus, o gal net ir būtinas gyvenimo elementas, todėl prie žmonos ar vyro, individas randa ir kitą religiją, vardu dievas. dievas ir bažnyčia yra tolimi reiškiniai, kur kas tolimesni nei katalikų bažnyčios kryžiaus žygiai su begale nekaltų aukų, t.y. tų, kurie nebuvo prieš juos, o kurie buvo ne su jais. taip, aš tikiu į kažką aukščiau, nes man taip patogu, bet aš netikiu į bažnyčią ir į jos dešra prasmirdusius kunigus išpažinties metu. aš tikiu mintimis.

metafizinė gelmė, empiriniai tyrimai, transcendentinė tikrovė, plynaukštės viršūnė, apraiškų malda, saulės atokaita, giminės konotacija, gyvenimo kvintesencija, kontempliacija, judinti žvaigždes, būties akimirka, privilegijuota patyrimo zona, laiko lopinėlis, mitopėjos pasaulis, negatyvumo neigimas, žmogiškas dvasinių jėgų įasmeninimas, projektuoti į pasaulį, prarasti tapatybę, prasmės kalvė, vientisa visuma, sąranga, antologija, savastis, antropocentrizmas, kūrinijos esatis, sinkretinės praktikos, dvasios kokybė, diskursas, neišsakyta filosofija, pasaulio slėpiningumas, aparteido sistema, psichosomatinis gydymas, patriarchališkas izraelitas, ikonolatriškas, konotacija, kliauda, psichomechanika, monoteistinė religija, antagonizmas, substancija, dvasinio psichosomatinio gyvastingumo lygmuo, ekumeniškas, holizmas, egalitarinės jėgos, visuotinis maldos imperatyvas, sekuliaristas, sąmonės paribys, pirmapradė duotybė, malonės apstybė, aliuzija.

žodžiai iš knygos „malda pasaulio religijose“, denise lardner carmody, john tully carmody.