ruduo

vėstant orams sinoptikės televizoriuose pradėjo mūvėti kelnes, o už lango prasidėjo pasibaigęs kalendorinis ruduo su vasariškais žaibavimais ir pavasarinių peršalimų rinkiniu. žiūrint plačiau vien pasipuošusių prekybos taškų neužtenka gerai nuotaikai, o savyje tenka ieškotis argumentų masinės beprotystės įtakai slopinti. gruodis – ko gero pats nemėgstamiausias mėnuo, kaip antonimą pateikiant dažniausiai vartojamam carlsberg alui. lauko oro temperatūrai laikantis nulinės skersinio ribos, žemės trauka tampa vis labiau pakeliama, tad snarglys pagrįstai tįsta link didesnių neigiamų skaičių. toks klimatas jau pradėjo gairinti veido odą ir skatinti rankų kremo paklausą.

apleidžiame kiemus ir šildomės prie sąskaitų už šildymą.

laikui bėgant nukrypti nuo įprastos vagos tėkmė tampa vis sudėtingiau ne dėl techninių detalių, bet dėl noro ir tingėjimo. net ir esant norui, dažnai numoji ranka ir pasirenki tą pažįstamą estafetę, nes anksčiau mano taip nesuprastas komfortas, dabar garsiai apie tai kalba ir aš jį pradėjau suprasti. keičiasi prioritetai, o taip dažnai krentantys rudeniniai lapai tampa periodiškai įsiterpiančiais pusryčiais, per kuriuos kartais net ir knygos nebespėji perskaityti, o tai primena senai gerai žinomą posakį apie rūdis, bet iš tiesų viskas rūdija, tik mes nenorimai apie tai kalbėti ir girdėti.

argumentas buvo priverstinai surastas, kaip mes visada po ranka turime savo poelgių pateisinimą. ateina toks suvokimas, kurį supranti ir stengiesi jo nerasti, nesklaidyti skaitytos knygos lapų, nors elgiesi kitaip, nuosaikiau. patylėti man patinka, nes tada būnu stebėtoju tik ginčas ne apie tai, o su kuo. gamta yra geras ramintojas, ypač ruduo – pasyvus oras, gaivūs lapai ir vėsus grindinys. ir dabar aš noriu, bet nenoriu ir sunku man dėl to, kad argumentai per silpni.

per pastarąją savaitę susikaupė tuzinas priežasčių, verčiančių galvoti apie emigraciją. nors dabar aš dar noriu pagyventi čia, lietuvoje, bet dabartinėmis tendencijomis man čia ne vieta, o patriotai arba emigruos, arba išmirs kaip dinozaurai. objektyvios ir subjektyvios priežastys, savaitės kliuviniai ir laisvalaikio važiavimai kursto laužą.

  • nors nieko prieš rudenį aš neturiu, jis netgi man patinka, bet su mano negerėjančia kojų sąnarių būkle man senai reikėjo gyventi ten, kur nelyja į 5-is metus kartą, nebūna neigiamos temperatūros, o sniegą rodo tik per televiziją.
  • grandmobilaus operatoriaus įprasti fail’ai, kai negali sim kortelės už 1 lt parduoti ir sugeba nepilnas sąskaitas atsiųsti. kažkodėl aš juos suprantu – sunku žvaigždėms spindėti.
  • policininkai gabena kontrabandas, aplinkui beveik visi rūko minsk cigaretes, o likę pareigūnai nešioja rožinius akinius. valdžios organams sunkiai sekasi suvaldyti šešėlinį verslą ypač kai tai yra daroma jų kabinetuose, tikėtina, kad ir pačių organų pagalba, ypač seimo aktyvistų.
  • dviratis – mankšta sielai ir kūnui, bet didėjantis nishiki ir cube gatvėmis riedančių žmonių kiekis, byloja, kad daugelis jų remia vagis tyčiomis ar per neapdairumą. teisėtvarka toliau snaudžia, o skelbimų lentos sausakimšos nuo tokių dviračių gausos ne tik mažmena, bet ir didmena.
  • automobilių vairuotojai, kurie važiuoja degant jau nebe geltonam šviesoforo signalui, o raudonam; girti policininkai už vairo, didelis nelaimių skaičius pėsčiųjų perėjose.
  • lietuviška žurnalistikos parodija persiorientavo į kriminalinių naujienų ir nesėkmių tiražavimą, negalvodami apie tokių naujienų įtaką visuomenei. px visomis kalbomis yra px.

situacija panašėja į tokią, kad likti čia darosi pavojinga.

kaitinant aukštai saulei, automobilyje įsijungus oro kondicionierių tinkamai komforto temperatūrai palaikyti, languose atsiranda ir dingsta pakelės miško gėrybių prekiautojai, didinantys apetitą ir generuojantys saldžius varškės ir mėlynių desertų vaizdinius. grįžimas namo jau lydimas grybų krepšių, kurie asocijuojasi su tuo geru grybavimo laiku, šviežiu oru ir buvimu gamtoje.

trumpoms rankovėms dar gulint ant lovos krašto, rytinis takelis link sausakimšo visuomeninio transporto purškiant praskydusiam ir kiauram visą dangų apimančiam debesiui, nejučiomis susimastai, kad ruduo eina į pabaigą ir reikia galvoti apie šiltą avalynę. kai šiugždantys sodriai įvairiaspalviai lapai semia kojas, o akys danguje lydi išskrendančių paukščių virtines, ranką kišenėje jau šildo šiemetinis kaštonas.

myliu rudenį, trumpiausią metų sezoną, ir vėsiame ore tvyrančią nostalgiją.