šiauliai

kelias nuo šiaulių link bubių, nedaug belikus iki bubių sodų rodyklės, dešinėje pusėje įrengta poilsinė automobilių stovėjimo aikštelė su suoliukais ir šiukšlių konteineriais. lyg ir nieko nuostabaus, bet ši aikštelė kiek kitokia ir kas kartą pro ją man važiuojant, ji vis patraukdavo mano dėmesį, o šį kartą net ir užsukau su ja susipažinti. aikštelė padaryta ne tik kad gražiai, iš didelių akmenų, bet ir tvirtai, tad čia užsukus vandalams jie neturėtų ką niokoti – aplinkui metaliniai rėmai su ant jų užkeltais didžiuliais akmenimis, o aplinka – niūriai betoninė, kuriai antrina rudeninis rūkas. rimtas akmenukas užantyje, toks kulno tikrai nepritrins, ir pats didžiausias stūkso ant žemės – kiek kampuotas, apipjaustytas ir pakastruotas bet vis vien žavus. riedulių kompozicija ir pateikimas man patiko, jaučiausi lyg muziejuje ir ieškojau bent kokios lentelės, kuri išdėstytų šių akmenų kilmę, amžių, atsiradimo vienoje vietoje tikslą, bet taip nieko ir neradau. vienintelė lentelė, aukštai ant stulpo prikabinta, tik įspėjo, kad teritorija yra stebima vaizdo kameromis.

mano gimtasis miestelis turėjo tik vieną devynaukštį, kuri, be abejo, buvo su liftu, bet tuo metu apie jį tikrai negalvojai. o štai vaikystės visos vasaros praleistos gimtuosiuose šiauliuose ir viena iš mūsų vaikų pramogų buvo važinėtis liftu – baimė, kad niekas nepagautų (kažkodėl mes apie tai tada galvodavome), lyg kokie nusikaltėliai mes tamsiais vakarais kartais eidavome liftu vėžintis, jeigu spėdavome į rakinamas laiptines prasmukti. fantastiškas jausmas, nesvarumo būsena, adrenalinas ir baimė valdė mus ir mes tuo slapčia mėgaudavomės, o štai prieš keletą dienų braidydamas po rudeninius kiemų lapus aš vėl pastebėjau tuos tarybinius dangoraižius, kuriuose mes tada pramogaudavome ir mums tai patiko, nes tai buvo smagu!

laikas bėga ir visi smagu ir nesmagu retėja kaip rytinis rūkas mūsų atmintyje ir lieka nuotraukos, juodai baltos, kurios gaivina mūsų atminties ląsteles ir už tai aš esu be galo joms dėkingas, tik man labai gaila, kad daugelį jų aš esu praradęs, kaip ir tuščiai praeita nemaža gyvenimo dalis. deja. vaikystė ir praeitis.

taip jau būna, kad keletą kartų į metus tenka aplankyti artimuosius, kuo, iš tiesų, būtų galima mėgautis kur kas dažniau, jei ne jei. atstumas nuo vilniaus padorus, tik iki šiaulių, taigi viso labo tik ~230 km gaunasi, o važiuojant dyzelinu kelionė ne taip jau skaudžiai piniginei ir jaučiasi. iš tiesų, tai dažniausiai būna pliusas finansine prasme, konvertavus automobilio vežamą turinį. o jeigu būti visiškai atviram, gryžus namo visada vyksta stebuklas – lengvojo automobilio virsmas krovininiu sunkvežimiu ir labai nedaug tam stebuklui trūksta iki tapimo bulvių kasimo mašina. na, be technikos yra dar ir motyvas grįžti namo, nes jautiesi laukiamas, išsiilgtas, o maisto patiekalų asortimentas taip pat nėra paskutinėje vietoje.

mano kantrumo riba, priklausomai nuo nuotaikos ir  namiškių postringavimo ir kalbų, svyruoja 30-60 minučių intervale, nes po tiek laiko man pradeda skaudėti galvą nuo mokymų, pamokymų, gyvenimo tiesų kišimo į galvą, „papasakok kaip gyveni“, „suvalgyk dar šitą ir aną“ ir dar daug ko. džiugu, kad po keletos metų prie manęs ir sesuo prisijungė – mes nesame pratę prie tokio balsų srauto ir dėmesio, jo mums per daug. na nežinau, suk kokiomis mintimis kiti važiuoja namo, bet aš važiuoju vis su ta pačia utopine mintimi pailsėti, kas banaliu požiūriu reiškia patylėti kartu su artimais žmonėmis. pastebėjau, kad mano kantrybės intervalas tiesiogiai priklausomas nuo valgymo proceso, nes turbūt tai yra vienintelė priežastis negirdėti ir nekalbėti, be wc, žinoma.

viso to ilgesio ir kelionės atsikandama greitai, todėl namo grįžimo dieną greitasis traukinys iš pat ryto trepsi prie durų laukdamas jau supakuotų ryšulėlių su balandėliais (šis maistas 100% garantuotas, tradicija), dešromis, lašiniais, kepta duona, bulvių ir obuolių maišais ir uogienėmis, kurių stiklainių barškėjimas lydi visą kelionę. sudie, sveiki namai, man reikia laiko nuo jūsų pailsėti grįžus į savus namus, kad būtų galima pasimėgauti tyla.

faktas kaip blynas – dovana sau visada bus į temą. šiaulių aplinkkelis nuo vinkšnėnų link bubių – šiandieninis mano rytas, 1-asis rytas po šiemetinės gimimo dienos. rytai visi tingūs, todėl neišimtis ir šis – per daug maisto ryte ir per mažai motyvacijos sėsti ant dviračio. nors diena prieš buvo lietinga, šis rytas paneigė sinoptikų rytinio lietaus prognozes šiaulių mieste ir jo aplinkinėse vietovėse. sunkus kelias iki bubių vos 25km/val. greičiu, nors viso labo tik 16km – rytinio pusryčio ir priešpriešinio vėjo rezultatas. pradėjus važiuoti dar prieš pusiaudienį, nebuvo labai karšta, nors saulutė kuteno mano jau ir taip rudas rankas ir kojas. nusileidus nuo bubių kalno už dubysos upės viaduko suku dešinėn, nors pradinis tikslas buvo tiesiąja važiuoti iki kelmės, bet vėjas mano tikslus pakoregavo. kelias padubysiu tiesiog nuostabus – kelio danga plati, automobilių transportas visai menkas, aplinkui miškai ir vandens telkiniai, o kelias taip pat ne tiesioji, vingiuotas, bet ne kalnuotas, o ir vėjo čia nesijaučia. netgi atkarpa molėtai-ignalina man ženkliai nublanko važiuojant padubysiu pro kurtuvėnus, šaukėnus link užvenčio. šioje atkarpoje atsigavau, nes vėjo jau nebuvo, o maistas buvo beveik besaikio skrandžio sudraskytas, todėl važiavimo greitis svyravo 30-42km/val. važiuojant pro kurtuvėnus akys išvydo nuostabaus grožio kompoziciją: atsivėrus miško proskynai, aplink kelią iš abiejų pusių vanduo (1m nuo šalia kelio esančių apsauginių atitvarų), o tolėliau – kurtuvėnų bažnyčia. geras dopingas tolimesnei kelionei.

toliau vingiuojant miško keliuku, kuris vietomis platesnis, o vietomis siauresnis, gera asfalto danga riedėdamas, šalimais kairėje kaip ir kurtuvėnai pusėje pravažiuoju šaukėnų miestelį ir atsiduriu ramučiuose, kuriuose kelio kairėn rodyklė rodo į užventį ~15km, o dešinėn – kurtuvėnai, 23km. ilgai galvoti neteko, juo labiau dar tiek mažai tenuvažiavus – suku kairėn ir užvenčio link. kelio danga iš šonų gerai palopyta, nors sujungimai atlikti kokybiškai, todėl važiuojant 1m nuo kelkraščio jokių nepatogumų nesijaučia. eismas čia retas – darbo diena, popietė, kaitri saulė ir nepopuliari kryptis. ši kelio atkarpa driekiasi atvira beveik plyne, todėl saulė mane čia pradėjo kankinti. už ventos upelio greitai pasiekiau už užvenčio gyvenvietės kelio ženklo lentelę – vaikai mane stebėjo ir akimis lydėjo lyg kokį ateivį iš žvaigždžių karų. užventis yra netrumpas miestelis, pačiame jo gale mano laukta „t“ formos sankryža: kairėn kelmė 23km, dešinėn – vietinės reikšmės kaimas su neįsimenamu kilometrų skaičiumi. kadangi taikiau į palanga-telšiai-kurtuvėnai-šiauliai plentą, tai teko sukti dešinėn ir judėti šiaurės lietuvos kryptimi. kelio danga vis dar tokia gera, tik keletas kilometrų link telšių rajono skiriamojo ženklo buvo suprastėjusi. kaimelių šioje atkarpoje ne vienas – vienas baigiasi, iš karto kitas prasideda, medžių ir miškų čia nėra, aplink laukai, žemdirbystė, vingiuotas kelias ir apsitriedusių karvių šūdo debesys, tirpstantys karštoje vasaros saulėje – mėšlo kvapo opiumas vietiniams ir pravažiuojantiems žmogėnams. kelių užduočių vykdymas vienu metu karvėms puikiai realizuojamas – neskubant rupšnojant šieną triesti ant savo kaimynės ir mintyse keikti dviratuotus ufonautus. nors kelio vaizdai aplink ir besikeičiantys, kelias ne nuobodus, bet reti kelio ženklai nekalba apie telšius ar kuršėnus, kas pradeda neraminti. privažiavus sankryžą su „stop“ kelio ženklu, bandau įsisavinti nokia gps imtuvą, bet ši šlykštynė toje dykvietėje jokio palydovo nepagavo. džiugu. sankryžoje rodyklė dešinėn rodo į šaukėnus, bet aš gi iš ten ką tik, tik pro užventį. netinka. kadangi mano kelias pagrindinis, o šoniniams stovi „stop“, belieka judėti tik tiesiai. dar keletas kaimų, daug saulės ir neturiningų kelio ženklų su atstumais iki man nežinomų gyvenviečių. pravažiuoju kaunatavą, o netrukus atsirandu ir prie geležinkelio pervažos, o ją įveikus už kelių kilometrų – mano ilgai laukta sankryža jau iš tolo šviečia dideliais mėlynais kelio ženklais ir greičio apribojimu. taip, kelias tas, kurio man reikėjo: palanga-šiauliai. kairėn posūkis į telšius ~12km, o dešinėn šiauliai – 48km.

čia, autobusų stotelėje, darau sustojimą su hematogeno batonėliu, o dviračio spidometras rodo lygiai 80km nuvažiuoto kelio. atstačius jėgas dar laukia nemažas atstumas, todėl skubu judėti toliau. kelias platus, nors taip pot tik po vieną juostą į abu puses, bet dviračiu patogu judėti. kelias iki kuršėnų nykus ir nuobodus, nes beveik visą laiką judėjimas vyksta tiesiai. negelbsti nei kartais pasitaikantys medžiai, o situaciją dar blogina įsibėgėjusi saulė su savo kaitra. iki kuršėnų aš verdu, kepu, keikiuosi ir poteriauju – sunku ir nuobodu. šioje atkarpoje palikau visas savo jėgas. kuršėnus reikia skersai pravažiuoti, o už jų esančioje statoil degalinėje atgaiva šaltu mineralinio buteliuku – savijauta geresnė, bet kojos ir jų sąnariai nenori dirbti toliau – juos man pradėjo skaudėti.

pati sunkiausiai ir nuobodžiausia visos kelionės atkarpa kuršėnai-šiauliai. kelias čia po dvi juostas į abi puses, didžiąją kelio dalį buvo kelkraštis, todėl važiuoti buvo saugiau, bet tas jau buvo giliai vienoje vietoje, nes norėjosi šiandien namo grįžti, o pedalus minčių savanorių nepasitaikė – dar papildomų 20km ir būčiau ėjęs su gegutėmis kukuoti. bet užtat policininkams nebuvo karšta – šioje atkarpoje du jų ekipažai + vienas motociklininkų tandemas. išganingas aplinkkelio viadukas ir motyvacija nuo 22-25km/val. iki pat kelionės pabaigos padidėjo net iki 30-ies ir daugiau.

namai namučiai, jėgų minusas, nuovargis didelis, kojų šlaunų raumenys skaudantys ir „karšti“, 4:27 valandos 128,27km kelionės vidutiniu 28,8km/val. greičiu – bendras vertinimas: labai geras laikas, neblogas maršrutas, nekasdienė treniruotė, kitą kartą pakartočiau.

trasa atrodo taip: vinkšnėnai/šiauliai-bubiai-kurtuvėnai-šaukėnai-užventis-kaunatava-kuršėnai-šiauliai.