varžybos

visam maratonui, t.y. 42 km, aš nebuvau pasiruošęs, nes tam ir nesiruošiau. skirtingai nei dviračių sporte, bėgti ilgiau nei 1,5 val. man kol kas nedrąsu, o dviračiu per kartą esu mynęs virš 10 valandų, o varžybose – 4 val. linkstu tikėti, kad tai tik psichologinis barjeras, kurį man dar teks įveikti.

pirmą kartą dalyvavau bėgimo varžybose ir pradėjau nuo estafetės, vadinasi kiekvienam iš 4-ių „lietuvos pašto estafetės“ komandos nariui tenka bėgti šiek tiek virš 10 km, o tai tikrai nėra daug. danske banko vilniaus maratone 2012, komandos estafetėje aš startavau pirmas, todėl mano startas buvo su visa minia, o dalyvių tikrai buvo daug, virš 4000. gal tik vienas bakstelėjimas alkūne buvo, bet tokioje minioje žmonių tai sunkiai išvengiama. tie, kurie lenkia, apsižvalgo, ar lenkdami niekam neužkirs kelio. skirtingai nei dviračiuose, pirmieji ~3 starto kilometrai nebuvo greiti ir matyt tik apšilę pradėjo atsukinėti kojas. jeigu dabar rinkčiausi eiliškumą, dėl to ir nenorėčiau startuoti pirmas su visa mase. miniai pradėjus didinti tempą, ištisinė bėgikų masė pradėjo skilti grupelėmis, o su laiku ir mažėti jų koncentracija. bėgime aš naujokas, todėl viskas buvo įdomu ir smalsu. nors ir skamba nesportiškai, dėl objektyvių priežasčių labai nenorėjau jėgas rytiniame bėgime ištaškyti, todėl atitinkamai ir judėjau. pradėjus greitėti, labai nesinorėjo atsilikinėti, todėl susiradau taikinį – bėgiką, paskui kurį nemažą laiką bėgau ir kurio tempas nebuvo lėtas, bet greitėjantis. prabėgus apie pusę trasos, trasa pradėjo lipti į kalną, kuris iš pradžių nebuvo labai ženklus, o vėliau tapo statesnis. grupelės visai išskydo, o tempas pradėjo kristi. taikinio strategiją reikėjo vystyti toliau ir aš stengiausi prisitraukti iki artimiausios, per daug nenutolusios, bėgikų grupelės. taip pirmyn aš ir šokinėjau nuo vienos grupelės prie kitos. tiek bėgime, tiek ir dviračiuose, įkalnėse greitai pasimato kas ko yra vertas. bėgant į apačią man nelabai gavosi bėgti smarkiai greičiau nei tiesiąja. prieš finišą vienas-kitas kilometras tiesiosios buvo smagus, nes norėjosi kuo greičiau saikingai pasiekti finišą, o lenkti kitus visada yra smagu, tad kojos po truputį ir atsisukinėjo norom-nenorom atsisukinėjo, bet vidinis ribotuvas šį kartą buvo įjungtas. mano estafetės 10 km laikas buvo 49:55, o endomondo pasakė:

personal best 10 km of 47m:24s which is a 4m:25s improvement.

aš visada su pasišiaušusia oda žiūrėdavau į bėgikus trumpa apranga, kai man iki ausų apsirengus būdavo šalta. šį kartą ir aš tai išbandžiau ir bėgau su berankoviais marškinėliais, nors lauke buvo šiek tiek virš 10 laipsnių šilumos. gal kokią akimirką ir buvo vėsu, bet bėgant tikrai nesušalau, o ir vėjas nuogų rankų nešaldė. reikia įsigyti bėgimo šortus, kad būčiau pilnai suderintas šiai sporto šakai.

kas man patiko:

  • žmonių palaikymas, plojimas, nors jautėsi, kad dauguma jų – turistai;
  • muzika gatvėje – ji tiesiog užveda (bėgau tuščiomis ausimis), naujai įkvepia kojas;
  • vandens dušas – atsigaivinti sukant kažkelintą ratą labai neprošal;
  • 2 girdymo punktai trasoje – vienu ir aš pasinaudojau vandeniu atsigaivinti;
  • wc trasoje – patogu tiek dalyviams, tiek ir žiūrovams;
  • dalyviai gavo po medalį, kuris išlietas – matosi, kad rimtai į tai pažiūrėta.

kaip ir daugumoje renginių, taip ir čia buvo pataupyta lauko tualetams: dar gerokai prieš startą berods prie 7-ių lauko tualetų buvo išsirikiavusios 2 žmonių eilės, kiekviena su daugiau nei 50 žmonių. dalyvio numeris, segamas prie drabužių, galėjo būti sintetinis, o ne popierinis – gerai, kad nelijo, o tai ištirpęs būtų.

dabar norėčiau subėgti bent pusmaratonį, 22 km.

kalnų dviračių entuziastams šis sezonas buvo tikras rojus varžybų gausa, kad net daugumai nebuvo gaila ant bačkos pakloti beveik pusšimtį litų už neypatingai gerai organizuotas varžybas, bet godumas varžytis būdavo aukštesnis. neneigsiu, kad mtbf.lt veikloje matau per mažai kokybės už neracionaliai didelius pinigus ir man vis atrodo, kad jų prioritetas yra monetos, o ne pats renginys, bet iš tiesų yra džiugu, kad dviračių sporto renginių lietuvoje daugėja, o iš to galima ir kokybę gerinti.

tą savaitgalį į mtb 69 xc varžybas, dėl subjektyvių priežasčių, aš nesiregistravau, bet buvau nusiteikęs lengvai pravažiuoti varžybų trasą. 69 šiame reikale vilniaus apylinėje prie neries netoli pilaitės – kilometrų skaičius, o xc, paprastai kalbant, reiškia sudėtingesnę bekelę. negana to, kad važiuojant dviračių maratone ~66 km yra užtrunkama netoli 3 val., to pakankamai užtenka pilnai išsitaškyti – fiziškai, morališkai ir emociškai. nors šių xc varžybų perimetras panašus, bet laikas trasoje jau balansuoja ties 4 ir daugiau valandų, o mazochistai gali sukti net 2 ratus, vadinasi laikas dvigubėja – be nevaržomos galimybės nueiti ant puodo ir su ribotomis maitinimo sąlygomis. monstrų startas buvo numatytas ankščiau su ta mintimis, kad organizatoriams nereikėtų snūduriuoti jų belaukiant finišo žvyrkelyje vakaro vėlumoje. į šį startą aš net netaikiau, nes buvau suplanavęs jo pramiegojimą.

įdienojus startas buvo pilnas norinčių varžytis ir tokio jų antplūdžio aš nesitikėjau. užsitęsusi paskaita dalyviams apie trasos ypatumus ir visi skuba į priekį, bet tik ne aš. numerio aš neturėjau, plėšytis aš nebuvau nusiteikęs, o mano dienos tikslas buvo – geras laikas. palaukiau kol minia dingo horizonte ir lengvai pajudėjau į ramią trasos žvalgybą. pirmas posūkis, kalniukas, ir aš jau stoviu su paskutiniais dviratininkais ir laukiu kol visi susigrūs į vienvėžį. važiuoti paskutiniam turi savo privalumų – matai kaip kiti varžosi, niekas neragina iš kelio pasitraukti. net ir lėtai minant man nėjo būti pačiu lėčiausiu, teko vieną po kito aplenkti, nes kitaip būtų tekę trasoje nakvoti. sėkmingai su dauguma aš ir po kalnus pasivaikščiojau, dviratį pavedžiojau. smagu niekur neskubėti, bet mano kantrybė irgi ne geležinė, o dviženklis pulso skaičius neįprastai atrodo. nors niekur neskubu, bet radęs progą aplenkti, ja pasinaudoju. taip pradėjau „rinkti“ trasos dalyvius, o koja pradėjo atsisukinėti ir link trasos pabaigos aš jau myniau su vidutiniu 150 dūžių per minutę pulsu.

trasos pradžioje akys raibo nuo rodyklių gausos ir kurį laiką aš galvojau, kad nors šį kartą trasos žymėjimas bus nepriekaištingas, bet kuo tolyn į mišką mano nuomonė vis labiau keitėsi. 5 su puse paklydimo – toks galutinis mano nuklydimų skaičius. neguodžia manęs ir tai, kad tokių bėdžių buvo dešimtys. prarastas laikas mušė mano važiavimo moralę ir atsukinėjo kojas, kad bent kiek galėčiau kompensuoti veltui sugaištą laiką sukant klaidingus kilometrus. prisigrybavau iki soties. nebuvo apsieita ir pasimurkdymo dumblyne.

nors aš nesu xc trasų gerbėjas, bet ji man nepasirodė sudėtinga, bet mane žavėjo sukilimų gausa. kalnai nebuvo nuobodūs ir pasikartojantys, kaip ir nebuvo alinantys ir dusinantys. ypač man šį kartą turistaujant. visą laiką važiavau vienas, todėl taikiausi tik prie savęs pačio ir važiavau kaip man patogu. kartais save pristabdydavau, kad ne varžytis čia atvažiavau. saulutė gražiai švietė ir oro temperatūra buvo tinkama mėgautis pasibaigusia vasara. sugaišęs ~4:05:00 taip aš pasiekiau finišą. gavosi gera pramoga, nors širdis linksta link 138 km tokio xc. be fotografų diena nebūtų buvusi pilnavertė. negaliu nepaminėti ir tai, kad šią trasą, daugelio išvykų metu, sukonstravo entuziastai – ruošė, žymėjo, pjovė virtuolius, rinko šakas ir visokeriopai stengėsi, kad mes visi galėtume pasimėgauti tikrai nuostabia ir žavinga trasa, verta rankų plojimo.

prieš dailiąją lytį aš neturiu nieko prieš, bet man šios varžybos sporto grupėje buvo daugiau negu ištežęs ir priminė šiemetinį plento sezono atidarymą kenoje. lyg tyčia iš vakaro nebuvo motyvacijos dalyvauti varžybose, bet vis užkliūdavau už argumentų važiuoti: kauno maratoną, tikrąja to žodžio prasme, pratingėjau, o praeitais metais mano dalyvavimas vilniaus velomaratone baigėsi 7-iais ratais ir nebaigta distancija, o paskaičius varžybų reglamentą tapo aišku, kad šie metai man paskutiniai v21 grupėje. už akie užkliuvo informacija, kad išvakarėse starto numerį galima atsiiimti net iki 22 val., tai teko dar ir iki jo prasieiti ir pasiimti.

kaip jau tapo tradicija, ryte arbata ir sumuštiniai su fermentuotu sūriu bei oro žvalgybos. reikėjo važiuoti, nors iš vakaro dar svarsčiau galimybę plento treniruotei. neatkalbėjo manęs ir išvakarėse ant rolerių praleista valanda. atsidusau ir pradėjau krautis iš vakaro išskalbtą sporto, nors džiaugiausi, kad vis tik aš turiu galimybę rinktis, o profesionalūs dviratininkai – nebe. susikroviau ir išvažiavau.

automobilių stovėjimo aikštelėje ramiai ir neskubėdamas persirengiau ir išriedėjau ramiai prasukti varžybų trasos apžvalgos ratuko. prasidėjo pirmi nusivylimai:

  • organizatorių remėjų bmw automobiliai pilnai stengėsi pateisinti įžūlių ir chamų vairuotojų įvaizdį blaškydamiesi per juostas ir apsisukinėdami ne tik kad posūkių nerodydami, bet ir uždarantys pravažiavus gedimino pr. važiuojantiems dviratininkams;
  • po mėgėjų starto visoje trasoje voliojosi tiek tušti, tiek ir pilni mineralinio vandens plastikiniai buteliukai ir nebuko kam pasirūpinti juos nurenkant nuo kelio užtikrinant sporto grupės dalyvių saugumą. prie uždarytų kelių esantys organizatorių žmonės abejingai žiūrėjo į šalia jų besivoliojantį plastiką. prie barclay’s visas kelias buvo nusėtas kamštelių nuo mineralinio vandens;
  • didelių duobių ir šulinio dangčių neuždažysi, tad kelias priminė labiau kauno gatves, o ne varžyboms skirtą trasą. kažkiek gelbėjo prie mindaugo tilto užpilti grindinio tarpai, kur be vargo lysdavo plentinio dviračio ratas;
  • užmatytų 3-jų tualeto būdelių >7000 dalyvių buvo, švelniai tariant, buvo lašas jūroje – pataupyta smarkiai ne vietoje, o bent kelių wc vietų buvimas išorinėje trasos pusėje būtų sumažinęs trasą kertančių žmonių kiekį.

mano numeris buvo apgailėtinai didelio skaičiaus ir tas man kėlė nuotaiką. starto vietoje su kolegomis smagiai pokštavome ir juokavome, tad nusiteikimas varžyboms buvo su šypsena. prezidentės šūvis ir mes išminame.spausti labai smarkiai neina, nes aplinkui dviratininkų košė ir priekin pralįsti nelabai yra pro kur. pradžia kaip visada siaura ir retėjant grupei bandau užsikabinti tolstančios grupės likučių. pirmas ratas prašvilpia lyg vėjas, o 2-ame rate posūkiuose pametu savo grupę ir dar su vienu kolega bandome sukti dviese. 2-ame rate žvėryne nepastebėjęs taip lupau į šulinio duobę, kad net sėdynė į priekį nulinko, todėl visus likusius ratus teko ant jos čiuožinėti. taip mes pasikeisdami prasukame 3-etą ratų, tik garbės ir dėmesio ištroškęs mano kompanjonas prieš posūkį mane aplenkdavo, kad finišuotų pirmas.

флаг ему в руки

dviese mūsų tempas nepakankamas, tad mus pasiveja kita, didelė grupė – visa banda dviratininkų.paskendau toje minioje ir srovė mane nešė toliau. gan greitai supratau, kad tempas mūsų yra gan lėtas. mano jausmą sustiprino ir kai kurie grupėje esantys dviratininkai, keleto kurių pajėgumą aš žinojau. ramiai apsuktas ratas minčių dėliojimui po kurio aš priėjau išvadą, kad jeigu varžybos nevykusios (tam tikra prasme žiūrint), tai reikia bent treniruotę pasidaryti. aš ir dar vienas-kitas apsiėmėme pakaitomis vesti visą grupę, nes daugiau norinčiųjų nebuvo, o jeigu būtume radę dar bent keletą pajėgesnių ir turinčių motyvą dviratininkų, neabejoju, kad būtume atitrūkę. grupės vedimas turi savo privalumų, kad sumažina griūties riziką, kurio šiame varžybose buvo daugiau nei įprasta. įkalnėse beveik niekas nedirbo, net ties edukologijos universiteto įkalne priešais gėrimo vietą visa grupė ženkliai lėtėdavo, o man ši vieta patiko vedimo keitimui. sukdamas paskutinį ratą ir artėdamas link finišo aš nesiplėšiau, tai darė tik tie silpnavaliai, kurie sugebėjo visas varžybas ant rato išsėdėti. aš gal ir esu silpnas, bet ne ištižęs.

štai dar ką pasakysiu:

  • mačiau mažiausiai 5 griūtis, daugumą jų lygioje vietoje ir keletą visiškai per dviratininko neatidumą ir žioplumą. į vieną ir pats atsirėmiau, bet spėjau iki savo grupės dasitraukti;
  • dviratininkų sporto grupėje numeriai virš 500 buvo sunkiai prognozuojami – važiavo kas su mtb, kas su hibridais ir nemaža jų dalis kelio viduriu besimaišydama greitai sukantiems pedalus. aš būčiau už tai, kad sporto grupėje leistų važiuoti tik su plentiniais dviračiais, nes formulėje-1 mes nematome nascar automobilių;
  • 5-ame rate finišuojantiems buvo atitverta juosta raudonais kelio kūgiais, ant kurių ne vienas išsitaškė, o ne tik toje juostoje finišavę dviratininkai ir dviratininkės tiesiog be skrupulų stojo ant kelio taip maišydamiesi kitus ratus sukantiems. stipriai kvailas sprendimas, vietoj to, kad mažiau ratų važiuojančius dviratininkus išleisti vėliau gražiai įsiliejant į bendrą srautą ir visiems panašiu laiku finišuojant;
  • jaunimas visus tuos 5 ratus makalavosi po kelią ir dėl jų staigių trajektorijų įvyko ne viena griūtis, todėl būtų racionalu juos eliminuoti į atskiras jaunių varžybas;
  • gedimino pr. buvo pilna „kėglių“, o viena bobulencija su terbomis grupei vos po ratais nepalindo. įdomu, kuo tuo metu užsiiminėjo saugumu besirūpinantis personalas;
  • buvo ir tokių, kuriems mūsų grupės vedimas buvo per silpnas ir vienas pažiūrėjęs į mano 142-ą numerį (nerimtas gi nu) man pasiūlė grupės gale „pailsėti“, bet pats padirbėjo tą vienintelį kartą kelis šimtus metrų ir teko man jį vėl pakeisti;
  • mano pagarba ir padėka tiems dviratininkams, kurie sąžiningai bent kažkiek stengėsi vesti grupę atiduodami paskutines savo jėgas – jie tikrai padėjo atsikvėpti dirbantiems „arkliukams“;
  • su kriterijų nebuvimu plento sporto varžybos eina kritinės masės kryptimi ir tai mane neramina.

susitiksime mtb pimpalų pasimatuoti.

1-a dalis

smagu startuoti nustebus maloniomis smulkmenomis. starto vieta buvo kalno apačioje priešais kelių šimtų metrų plačią asfaltuotą atkarpą, kuri kiekvienas pagal savo pajėgumą galėjo užsiimti sau tinkamą poziciją, kurią pakoregavo ir dalyvių koncentraciją praretino ilga įkalnė, kuri, atrodo, akimirksniu praplaukė su visa dviratininkų minia. užlėkus viršuje tukums miestelio širdis su siauromis ir plačiomis gatvelėmis, vingiuotais posūkiais, akmenimis grįsta danga ir minia gyventoju, palaikančių dalyvius. viskas pasirodė per daug protingai sustyguota, kad net išvažiavus iš vietomis labai siaurų miesto gatvelių, buvo daugelis vietų lenkimui.

prasidėjo platūs žvyrkeliai, keliukai tarp sodybų, posūkių ir greitų vietų nestigo, o greitį ribojo smėlis ir pakilimai. gerą gabalą trasos nuvažiavus sugebėjau nusikratyti grandinę taip, kad ji užkrito ant pedalo, o sustojimas ir grandinės sureguliavimas koja ir rankomis kainavo keletą minučių laiko, vėl važiuoti buvo smagu. varžybose neturiu laiko dairytis aplinkui, nes visas dėmesys būna sutelktas į kelią, bet tankiai ąžuolais apsodintą akmeninį kelią nepastebėti nebuvo įmanoma, nes juo važiuojant dar ir kratė nevaikiškai. neapsakomas senovės didybės ir galybės jausmas, kai ąžuolai pilnai supa galvą, kurią pakėlęs tematai tik vėsų žalių lapų vainiką ir ranką nubraukęs prakaitą suki toliau. jei ne su viena, tai su kita grupele artėjau prie miškų medžio lapijos, kur yra tukums slidinėjimo trasa. čia sporto, aka rexona, grupės dalyviai turėjo įveikti 2 ratus, o mėgėjai tik 1.

pradedu sukti pirmą ratą iš dviejų. organizmas jau norėjo kiek atsikvėpti nuo žvyro dulkių ir saulės radiacijos, bet prakaitui nudžiūti nebuvo lemta. miško takeliais buvo vingiuota, vietomis vienvėžiai ir dažniausiai lėti. buvo viena atkarpa, neilga, gal keli šimtai metrų, kuri mane lengviau, bet žudė kaip ir lietuviška pieva molėtuose – kratalas siaubingas, greičio kritimas iki pėsčiojo. vėliau trasa nenuobodi, buvo ir dumblynų, pakilimų ir nusileidimų. liūdna čia nebuvo: priešais slidinėjimo trasos kalnas ir vienvėžis į jį. viršūnėje nusileidimas ir dar toks pat kalniukas, kurio viršuje jau buvau pasiilgęs saulės, kad galėčiau leistis žemyn. įsukęs į antro kalno viršūnę aš pradedu keiktis, nes matau, kad tai dar ne viršūnė, o tik pusiaukelė iki dar aukštesnės vietos. smagu, prakaituoju toliau. nusileidimas į pavėsį ir sukinėjimasis tarp šlaitų ir medžių. žiūrėjimas kur važiuoti kontroliavo vairą, kojas ir rankas, tad visos galūnės dirbo išsijuosusios. kiek kitaip nei pas mus, lietuvoje, čia ištisai buvo daug dalyvių tiek prieš mane, tiek ir už manęs. kaip įprasta turėjau 2 gertuves, bet girdymo punktuose atsigaivinimui lėtindavau tempą. pastovus taikinių matymas, lenkimas ir jų išlaikymas, greitai mane privedė prie 2-ojo rato.

susukus tuos abu apendiksus išlindau į dar nevažiuotą ir nepažįstamą ruožą. ženkliai praretėjusia grupele mynėme toliau. mano nuostabai kalnai dar nebuvo pasibaigę, tik šį kartą jie buvo xc stiliaus, tai net dabar keista, kaip aš ten sveikas ir gyvas likau. vėl gelbsti maitinimo taškas. gan greitai pamačiau lentelę „finish“, kuri mane ir suklaidino, nes tikėjausi greitai išvysti finišo tiesiąją, bet tai buvo tik judėjimo kryptis. važiuojame 3 ir gerai spaudžiame tapkę. žiūrovai, fotografai, organizatoriai, upeliukas ir trasos žymėjimas tiesiog švilpė pro akis, o aš paskutinis bandau išsilaikyti mūsų trejete. vienas nusikratė grandinę, toliau irkluojame 2, o man vis ramybės neduoda lentelė „finish“. miške į kalną paspaudžiu ir toliau tempiu vienas. nepastovus kelias miške, kalnai ir pakalnės, ties kažkuriuo posūkiu matau, kad paskutinis mano persekiotojas atsilikęs, bet aš toliau prakaituoju. xc tipo nusileidimas nuo afigienai stataus kalno ir plačiame žvyrkelyje matau taikinį. tiesiojoje bandau dasitraukti, kol dar ne finišas. iki eilinio posūkio miškan dasitraukiu ir aplenkiu, bet atmintyje lieka užfiksuotas dar vienas taikinys. finišo jaučiuosi pasiilgęs kaip negaliu. pavyko ir iki antrojo dasikapstyti, bet finišo dar nėra. prasilenkėme. neilgai trukus išdygo tukums prieigos, o mano persekiotojas mane vėl aplenkė. asfaltuotomis miesto gatvėmis spaudžiame tapkę – jis priekyje, o aš ant rato. privažiuojame starto pradžią, po kurios eina ilgoji ir ilgas nežemas kalnas, kurio viršuje mano svajonių finišas. spidometro neturiu, bet jaučiu, kad tiesiojoje sukame virš 40 km/val. kalno viršuje pastebimas dar vienas dviratininkas, sunkiai bandantis jį įveikti. pamatęs tą kalną džiaugiausi lyg vaikas, nes aš žinojau savo stipriąsias savybes. į kalną atsukau kaip reikalas. susirinkau ir tą kitą dviratininką kalne alpstantį. į kalną atsistojęs švaistiklius taip sukau, kad mačiau tik asfaltą ir girdėjau visa gerkle plyšančius palaikančius žiūrovus, kurie dar labiau mane užvedė. finišavau 13 sekundžių atitrūkimu.

dar liko organizacinė renginio dalis.

po molėtų seka 4-asis maratonų taurės etapas, kuris vyko ignalinoje. aplinkui tik ir tegirdėjau apie nesibaigiančius žvyrkelius, bet organizatoriau dalį jų iškastravo, todėl gavosi puiki greituminė trasa – asfalto buvo sočiai, bet jis neprailgo.

trasa prasidėjo ne per ilga plačia žvyruota danga, kurioje galima buvo lenkti iki soties, todėl kitose trasose pasitaikančių spūsčių čia nebuvo. po žvyrkelio – dvivėžis miško kratytuvas, kuriame jau pirmojo rato pradžioje palaidojau savo gertuvę, dėl ko minti nebuvo nei sveikatos, nei ūpo, o gan greitai – ir jėgų. dviejų kolegų dėka (už ką jiems didelis ačiū) kažkiek pavyko apmalšinti troškulį, bet to nebuvo pakankama sparčiam tempui palaikyti. aš lėtėjau, bet turėjau laiko ir debesyse apsilankyti, pamąstyti. kojos vėlėsi lyg pilna burna būtų neskanių grikių košės.

mane gelbėjo tik įkalnės,

o jų čia buvo – nestiprių, bet daugiau nei keletas. savaitė šūdo malimo jautėsi labiau nei pakankamai, dėl ko ir kojos buvo guminės. jaučiu, kad šių metų geriausią savo formą buvo pasiekęs latvijos maratone, nors gal dar ne viskas prarasta. užkopus į pačią viršūnę laukė ilgas vienvėžis miško keliukas žemyn – smagus ir vingiuotas. pačioje ignalinoje laukė dar mažiausiai 5 km, iš kurių didžioji dalis buvo asfaltuotais dviračių takeliais, kuriais smagu buvo su vėjeliu pariedėti. 2-ame rate gavau pilną gertuvę, kurios pusę turinio iš karto susikračiau į skrandį ir vidaus degimo variklis nuo vidurio rato jau pradėjo dirbti, bet traukinys jau buvo nuvažiavęs ir nepalaukęs. finišavau, kaip dažniausiai man yra įprasta, išdidžiai vienas. oras nepavedė, saulė nekepino, laikas prabėgo pasakiškai greitai ir smagiai.

kaip bebūtų smagu sveikam finišuoti, bet nereikia pamiršti ir tų vietų, kuriose organizatoriams dar reikia pasitaisyti. po latvijos jau nusiteikiau lietuviškam „organizavimui“ ir mes nepraleidome progos sužibėti.

  • su tualetais ženkliai pataupyta – net 2 valandas prieš startą tie 4 nupuvę lauko estrados tualetai jau skaičiavo 3-5 žmones kiekvienas. apie kokybę ir higieną čia jau nėra ką pridurti. išgelbėjo maxima, tik reikėjo šiek tiek nukulniuoti;
  • trasos žymėjimas klaikus – ant kuoliukų parišta geltona juosta tiesiog skendo aukštoje žolėje ir žalioje spalvoje, gerai, kad gerai apsidairius tolumoje buvo galima išvysti mėlynas rodykles;
  • sankryžose ir kryžkelėse budėję savanoriai sėkmingai krapštė nosį ir maigė mobiliuosius telefonus, vietoj to, kad parodytų važiavimo kryptį – vieną kartą taip ir nuvažiavau ne ten kur reikia, teko suktis ir atgal vynioti, o antrą kartą padėjo tolumoje užmatytą mėlyna rodyklė;
  • policija sėkmingai žiovavo prie savo tarnybinių automobilių ir lažinosi, ar priešais važiuojantis automobilis ir varžybų dalyvis susidurs, ar vienas iš jų pristabdys – visiškai nesistengė užtikrinti saugumo, o tikėjo automobilio vairuotojų supratingumu ir nuovokumu, ko jie čia stovi. automobilių eismas sėkmingai vyko tomis atkarpomis kur mynė dviratininkai;
  • finišuojant 1-ą ratą pasukti 2-o rato kryptimi buvo visiška loterija, nes ant rato sėdint tikrai nesimato prie finišo viduryje pakabintos lentelės, o tas neteisingas sektorius dar ir uždaras – dviguba nesėkmė;
  • galutinai finišuojant keli metrai už finišo tiesiosios – uždarytas kelias, aklavietė, todėl situacija gaunasi tokia: paskutinį prakaitą ištaškai finišuojant ir iš karto turi spausti stabdžius, kad į sietą neįsipaišyti. kiekvieną kartą tas pats per tą patį, o jeigu taip baisu prarasti laiko daviklius, tvirtinamus ant dviračių šakės, tai galėtų bet 5 kartus pailginti tą finišo gardą.

bet buvo ir teigiama pusė:

  • vieta, šalia ignalinos estrados, puikiai atitiko renginio turinį, buvo erdvi ir patogi tiek žiūrovams, tiek ir dalyvių transportui. estrados suoliukai buvo labai į temą pavargusiems dalyviams kaulus, raumenis ir lašinius padžiauti;
  • labai patiko kalnuota ir greita trasa;
  • tik tiek to gerumo.