visuomenė

vėsus žiemos rytas ir daugelis dirbančiųjų vartosi šiltuose pataluose, galvodami apie karšto viralo puodelį savo rankose, kad atmerkus akis vietoj šalto speigo už langų, būtų matomi žiemos teikiami malonumai ir pramogos. didžioji dalis iš tų 28%, gyvena kitą gyvenimą kitame laike, kitoje erdvėje. ankstyvas rytinis šliaužimas (tikrai taip ir be sarkazmo) į maxima su nutrintu norfa maišeliu, kad būti pirmiems dar nepasibaigusios ar jau naujai prasidėjusios nuolaidų akcijos pirkėjais. bumbėjimas po nosimi ir skundimasis viskuo yra jų darbas, prasidedantis 6 val. ryto ir pasibaigiantis po panoramos, kuri stebima pro storus tarybinis akinius be vienos kojelės ir iš šiltų patalų. visi kiti, ne tokie kaip jie, yra lyg greitai besikeičiantys ir nespėjami suvokti vaizdai pro traukinio vagono langą, kas yra ne kas kita kaip sėdėjimas namie ir žiūrėjimas pro langą, kai akys nebemato, o vaizdai tapę statiniais. prekybos centrai jau senai jiems yra tapę pramogų centru, kuriame ir kiną rodo, ir kur seni draugai susitinka pabendrauti. tiek jiems tereikia, tiek ir mums reikės ir ne daugiau. kelionė pirmyn ir atgal reikalauja daugelio jėgų, bet tos kančios yra vertos, nors tai jie niekada nepasakys, tai matosi iš jų akių. kelionė lazdele, vežimėliu, yra kelionė į jų visuomenę. dalį jų veda giltinė, prilaiko už alkūnių, neleidžia pargriūti. baltas veidas ir gyvos akys pasako daugiau, nei žodžiai.

jiems nelengva. šildymo kainos, pigiausia dešra ir vaikų pamirštas jų adresas – ne tai, vardan ko jie dirbo ir kam šypsojosi. ir dabar jie dirba, tik kitaip – jie sėdi ir žiūri pro langą, kurie apkalti polietilenine plėvele, kad sulaikytų jų kūnu prišildyto kambario šilumą.  tas darbas kitoks, tik jiems suprantamas, o su laiku ir mums. o laikas greitas.

aš važinėju visuomeniniu transportu, autobusais ir troleibusais, jais važinėja ir ši visuomenė. aš matau, kaip sunku jaunimui kartais būna senoliams užleisti sėdimą vietą ir aš juos suprantu, nes ne dėl sunkumo jiems yra nelengva tai padaryti, jiems yra skaudu išgirsti žodį „ačiū“. jie suvokia prasmę. jautru.

taip, jie bėdžiai, bet jie ne luošiai, tokiais greitai būsime mes patys.

šiandien buvo tas pirmadienis, kuris visiškai save pateisino – 100% pirmadienio! kad pats darbas savaime yra problema, niekam abejonių net nekyla, bet iki jo dar reikia nukakti – ratuotam arba kojuotam. susisiekimas visuomeniniu transporto ir vaikščiojimas pėsti leidžia susipažinti su kitu visuomenės veidu, mums neįprastu bet matomu pro automobilio langą, kuris nemato ir neužjaučia automobilyje neveikiančio šilto oro pūteklio. abipusis neužjautimas, rezultatas 1:1.

grūstis troleibuse ir numindžioti batai, apsirūkę ir smirdantys pakeleiviai, pikta ir griežta keleivių kontrolė – automobilių vairuotojams izoliuotas vaizdas ir maksimaliai apribotos pažinimo galimybės. visuomenė dar egzistuoja ir kiemuose ar stotelėse gerianti odekoloną ir šūkaliojanti keiksmažodžius, paaugliai su bambaliais į alų panašiu skysčiu laukiantys savo maršruto numerio – čia tik per vieną dieną mano įsiminti vaizdiniai, o metuose jų 365, o ir maršrutų vien vilniuje tikrai ne vienas. iš 3.000.000 net 160,000 piliečių emigravo iš lietuvos, didžiausia dalis liko pensininkai, moksleiviai ir paaugliai. tai kiek tada tų sąmoningai subrendusių piliečių, kurie myli lietuvą? – pro automobilio langą to nepamatyti.

(m.mikutavičius – aš tikrai myliu lietuvą)

sėdžiu ir žagsiu, o carlsberg su raudonu vynu sėkmingai atlieka savo darbą. background’e. plius dar žagsulys iš dangaus iškrito bežiūrint jurgos koncertą 37. visi mes toje lietuvoje pažįstami, jeigu ne per vieną žmogų, tai per kelis. bet jų nėra daug, tikrai.  bendraujame, pažindinamės, atrandame tų pačių bendrų pažįstamų – džiugu, bet kas iš to? nebent norime, kad būtume apkalbėti ir iš blogosios pusės pateikti – tiesiog neverta, geriau eiti miegoti.